Europos Sąjungos (ES) senbuvės į Europos Parlamentą (EP) dažniausiai siunčia politikos atsarginius žaidėjus arba pensininkus, pagrindines jėgas taupydamos vidaus kovoms. Lietuva elgiasi atvirkščiai: į prezidento rinkimus metė dublerius, į EP siūlė lyderius.
Praėjusio pirmadienio ryte Londone, viešbutyje žiūrėdamas BBC „Pusryčius”, nėmaž nenustebau, kad per pagrindinę britų TV ryto informacinę laidą net nebuvo užsiminta apie pasibaigusius prezidento rinkimus Lietuvoje. Taip pat nenustebino, kad įvykusių EP rinkimų Jungtinėje Karalystėje (JK) rezultatai nenusipelnė TV karštų naujienų pirmosios žinios pozicijos – juk ir sekmadienio Londone veltui dairiausi ženklų, kad čia vyksta rinkimai.
Rinkimai į EP visose ES narėse nuo seno siekia aktyvumo antirekordus, kurie atspindi ir Europos tautų abejingą ir vangų požiūrį į EP, ir šios gremėzdiškos struktūros neretai butaforinį vaidmenį.
Todėl BBC reportaže apie EP rinkimų nacionalinius rezultatus nebuvo išpūstas nei britų libdemų sutriuškinimas, nei sensacingas populistinės antieuropietiškosios UKIP laimėjimas. Iš 11 turėtų EP vietų net 10 praradusių libdemų lyderis Nickas Cleggas pareiškė neketinąs atsistatydinti, po UKIP „istorinio trumfo” jos lyderis Negelis Farage‘as, nespėjęs pasimėgauti žiniasklaidos dėmesiu, dar tą pačią dieną buvo užmirštas.
Tokie pat „vienos valandos kalifai” – ir Prancūzijos lokalinių EP rinkimų nugalėtoja Marine Le Pen, ir Nyderlandų karalystės populistų lyderis Geertas Wildersas, ir visi kiti antieuropiečiai. Pridūrus italų „Penkias žvaigždutes ir visus kitus Europos populistus, EP antieuropietiškas blokas tegavo viso labo tik 107 vietas – ne ką daugiau negu nieko. Galime didžiuotis, kad šioje EP chaoso ir destrukcijos „juodojoje skylėje” Lietuvai nebus atstovaujama.
JK, kaip ir didžiojoje kontinento dalyje, rinkimai į EP – tipiškas dublerių čempionatas. Todėl svarbiausias minėto BBC rinkimų siužeto herojus buvo tikrasis nūdienis britų lyderis Davidas Cameronas – premjeras, TV ryto reportaže kalbėjęs be kaklaraiščio, nerado reikalo teisintis dėl tokių prarastų 7 EP mandatų ir teužimtos trečios vietos (vienu mandatu nusileido savo amžiniems priešams leiboristams), tačiau pasakė, kad ES privalo keistis, nes žmonės Bendrija nusivylę, neužmiršęs akcentuoti, kad tik neatsakingi politikai gali kalbėti apie pasitraukimą iš ES. Pamokantis pavyzdys, parodantis skirtumą tarp euroskeptiko ir konstruktyvaus ES kritiko, siekiančio bendrijos permainų ir gyvybingumo.
Rinkimų į EP rezultatai nepaveikė ES politikos formavimo. Šį antradienį Briuselyje posėdžiavusi ES Taryba atidėjo į šalį EP didžiausios Europos liaudies frakcijos kandidatą į Europos Komisijos (EK) pirmininkus Jeaną Claue’ą Junckerą, taip pat ir kitus EP nominantus į šį svarbiausią vykdomosios valdžios bendrijoje postą, primindama, kad EP yra kvaziparlamentas, jis neturi tokių teisių, kaip nacionalinių valstybių parlamentai, nors ir sukurtas pagal jų modelį. Mat pati ES nėra valstybė. Kartkartėmis juokaujama, kad ES negali kaip tikra valstybė nei rinkti mokesčių, nei skelbti karo. Europos nacionalinių valstybių lyderiai patys nuspręs, kas bus EK vadovas, kurį EP teliks tik patvirtinti.
Todėl, grįžus į Lietuvą, man bent kiek graudžiai provincialiai atrodė tiek skardenantys pergalės trimitai, tiek graudūs verksmai, plaukų rovimasis ir melodramatiški atsistatydinimai dėl nesėkmės EP rinkimuose. Keista, jų šešėlyje atsidūrė net prezidento rinkimų rezultatai, tartum ne jie Lietuvai būtų svarbiausi.
Tačiau šiuose abejuose rinkimuose Lietuvos politinė klasė viską padarė atvirkščiai, aukštyn kojomis: į varžytuves dėl valstybės vadovo posto delegavo atsarginius žaidėjus arba nedalyvavo, o EP rinkimams sutelkė viską, ką turėjo geriausio. Čia neapsieita be kuriozų.
Kai kurios partijos taip atsainiai žvelgė į prezidento rinkimus, kad pačios nelabai nutuokė, ką pasirinko savo kandidatais… Tarkime, Darbo partija, tarsi buvusi priversta savo kandidatą pakelti nuo atsarginių suolelio dėl išankstinių įsipareigojimų, tačiau už jį, kaip šlubą arklį, neverta statyti. Tačiau jų kandidatą geriau pažino priešininkai, iš karto identifikavę Artūrą Paulauską kaip vienintelį vertą jų kandidatės varžovą, atgręžę į jį visą kritikos ugnį ir balsų nukreipimo konkurentams taktiką. Dabar Darbo partija po laiko gali graužti nagus dėl pražiopsotų galimybių.
Ir koks kontrastas prezidento rinkimams – peštynės dėl varganų, politiškai – Europos mastu – mažareikšmių 11 EP mandatų (EP sudaro 751 nariai). Jokių dublerių, jokių nurašytų politikos veteranų, jokių rinkimų kovos imitacijų ir simuliakrų. Išskyrus „Tvarką ir teisingumą”, kurios lyderis Rolandas Paksas vėl buvo priverstas balotiruotis į EP, savanoriais į Briuselį susirašė visų partijų viršūnėlės. Nelyginant Briuselis net Seimo nariams tapo sinekūra – už ištikimybę ir nuopelnus partijai.
Neprilygstami čia buvo socialdemokratai, sudarę Briuselio šturmui tikrą svajonių komandą.
Kalbama, kad socialdemokratų kandidatai ir jų šeimos nariai jau buvo susipirkę lagaminus. Taip pat jų patarėjų, referentų, padėjėjų, sekretorių legionas. Ir viskas dėl Seimo ir EP (taip pat ir kitų ES parlamentų) kosminio algų skirtumo? Jau ir Lietuvos profesionalūs politikai virsta ekonominiais emigrantais?
Kodėl šis socialdemokratų žvaigždynas pralaimėjo? Ar juos sutriuškino Vytauto Landsbergio anūkas, ar pokerio lošėjas? Nieko panašaus. Tai kas iš tikrųjų laimėjo rinkimus į EP?
iš Alfa.lt
