Prašymas padėti Olgai Girdauskienei. :: 2017/11/22

Nesibaigiantys teismai, išieškojimai ir toliau persekioja 2012 m. gegužės 17 dienos įvykių dalyvius. Šiuo metu yra įsiteisėjęs galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas, kuriuo Olgai Girdauskienei yra paskirtas namų areštas, ir dar priteista sumos už atstovavimą teismuose, advokatų patirtos išlaidos ir t.t.

Valstybė visu pajėgumo nukreipia savo „teisingumą” į žmogų, kuris buvo tik įvykių stebėtojas. Visus galinčius ir neabejingus įvykiams prašome padėti Olgai Girdauskienei išsaugoti namus ir susimokėti išieškotas sumas L. Stankūnaitei.
Swedbank AB, banko kodas BIC – HABALT22,

Olgos Girdauskienės sąskaitos Nr. LT56 7300 0101 5181 2584.

„Drąsos kelias” politinė partija

Praėjo 5-eri su puse metų po Lietuvos Respublikos Konstitucijos sulaužymo Garliavoje, kur valstybė jėga pagrobė 8-erių metų Mergaitę iš savo Gimtųjų namų, naudodama smurtą prieš šio įvykio liudininkus. :: 2017/11/17

Kedys-1 su zKovo-23-1su zPraėjo 5-eri su puse metų po Lietuvos Respublikos Konstitucijos sulaužymo Garliavoje, Kauno rajone, kur valstybė jėga pagrobė 8-erių metų mergaitę iš savo Gimtųjų namų, naudodama smurtą prieš šio įvykio liudininkus. Pustrečio šimto Lietuvos policijos pareigūnų 2012-ųjų gegužės 17-osios labai ankstų rytą, kada vaikai dar tikrai miega, įsiveržė į privatų pagyvenusių žmonių Laimutės ir Vytauto Kedžių kiemą, išnešė ir išmetė šiuos žmones, savo namų šeimininkus iš savo pastogės, paniekino Laimutės ir Vytauto Kedžių dukros Neringos Venckienės, tarnaujančios Lietuvos Respublikos teisėja, neliečiamumą ir nuo jos kaklo atplėšė klykiančią žiauriai nužudyto Drąsiaus Kedžio dukrą Deimantę. Pagrobtoji, kuriai šiuo metu turėtų eiti keturiolikti metai, išvežta nežinoma kryptimi. Ji atskirta nuo savo brangiausių žmonių – senelių, tetos, pusbrolio, nuo mokyklos draugų, nuo šuniuko, kuprinės daiktų, netgi savo rūbų ir batų. Deimantė pavogta ne jai miegant, Ji pagrobta aiškiai suvokiant, kas vyksta. Ji pavogta, jai matant, kaip suiminėjami jos saugumą ir nekaltumą, jos vaikystę saugoję žmonės. Ji matė, kaip dūžta durų stiklai. ji girdėjo pjaunamų durų metalinių vyrių gegždianį čaižų garsą. Ji užuodė ne tik degantį metalą, bet ir ašarines-pipirines dujas, kurias gausiai naudojo policijos grandinių vadas, paskui teismuose, kuriuose teisė nekaltus žmones, teisėjui ciniškai melavęs, kad jokių dujų nebuvo, nors jis pats buvo nuo savo paties žalos spalvos „spec. priemonės” balionėlio turinio apsvaigęs.

Maža Mergaitė tą rytą matė ir jautė, kad teturėjo vienintelį šansą likti saugia – tai jos rankos, kuriomis buvo apkabintas jos nužudyto tėčio sesers, jos tetos, jos tuometinės teisėtos Globėjos Neringos venckienės kaklas. Tačiau visi gerai prisimename, kad tą 2012-ųjų gegužės rytą pats šilčiausias ir pats karščiausias žmonių tarpusavio ryšio ženklas, būtent, apsikabinimas, neišgelbėjo nuo Lietuvos Valstybės sukurto pragaro 8-erių metų Mergaitei…

Lietuvos valsybė tą rytą, neva, pasislėpė už Mergaitės motinos interesų.

Norisi klausti šiandien, praęjus penkeriems su puse metų, ar laiminga dabar ta Mergaitės motina? Ar gali ji su savo paaugle Dukra pasiėmusios už rankų išeiti į Laisvės alėją savo gimtajame Kaune? Ar gali jos užeiti į piceriją, ar kino teatrą nuotaikingam filmui? Ar gali jos vasarą pabūti prie jūros , kur aplinkiniai kalba Mergaitės gimtaja kalba? Ar laiminga mama, matydama šalia savęs ir šalia savo dukros, jėga, klyksmu ir išgąsčiu sulušintos, ginkluotus žmones, neva, saugančius jas nežinia nuo ko? Deimantė aiškiai suprato, kad tie žmonės yra žvėrys, kurie iki 2012-ųjų kovo 23-osios , neva, ją saugojo, o 2012-ųjų kovo 23-ąją, žiauriai, išties labai žiauriai ją draskė. Yra likę video faktai. Nieko nelaužiame iš piršto.

Ar laiminga bus 13-ametė, dabartinė Deimantė, kai vieną vakarą jos mama ateis ir su džiaugsmu papasakos, kiek daug jos turi ateičiai pinigų, gautų varžytinėse pardavus Jos dieduko Vytauto Kedžio turtą. Juk, turėtų būti laiminga Deimantė, žinodama, kad jos tą 2012-ųjų gegužės 17-osios rytą basa išnešta močiūtė Laimutė Kedienė iš savo namų ir grubiai suimta, užtampyta po nuovadas, savo senjorės dienas leistų be savo kampo. O gal mažoji Drąsiaus Kedžio Duktė džiaugtųsi iš mamos išgirdusi apie tai, kad Deimantės tėčio tėvai – seneliai atsidurtų kalėjimuose? Šios mintys, šios improvizacijos skamba beprotiškai! Gal jos skamba įžeidžiančiai? Vėl. Nelaužiame iš piršto. Ieškiniai protu nesuvokiamose bylose, kur seneliai kaltinami tvirkinę anūkę, yra slibininiai. Ir kaltinimai, ir ieškinių dydis dvokia pragaro patyčiomis. Vieni žmonės jau nubausti slibininėmis baudomis, kiti š.m. gruodžio mė. klausys baudžiamojo nuosprendžio . nekalti žmonės yra tyčia užguiti teismuose, neva, nustatinėjant teisingumą, kai neteisybė akivaizdi. Mes turime kažkiek sveiko proto ir kažkiek širdies, kad galėtume mąstyti, jog Mergaitės priekaištas „Žmonės jūs, ar ne žmonės!” tuo metu, kai ji prašė kambaryje šalia jos palikti Dieduką Vytautą Kedį, taigi, tas priekaištas, iš sakausmo, labai aiškiai pasako, jog ji Dieduką LABAI MYLĖJO! Jis, Diedukas, Jai buvo Angelu Sargu…

Tą rytą uniformuota ir ginkluota Lietuva iš Vaiko širdies išplėšė Dangų. Tą rytą Deimantė tapo tremtine. Tą rytą Deimantėlė buvo įsodinta į baltą vagoną ir išvežta nežinoma kryptimi. Tame baltame vagone, galvotrūkčiais išdūmusiame iš Klonio gatvės kiemo ši Mergaitė buvo vientelė Žmogus. Kiti, anot jos klyksmo dėl Dieduko, tame greitai važiuojančiame vagone jau buvo ne žmonės. Net jos mama, kuri sutiko, kad jos Dukra būtų apsvaiginta (vėl apie tai liudija pačių ne žmonių telefonu filmuota medžiaga). Kad ten, tame baltame automobilyje-tremties vagone, tikrai buvo ne žmonės, liudija tai, kad jie juokėsi, mąstydami, ar jie žiūrės, ar nežiūrės į ją, kai ji užsimanys sisiuko…

Vargas, didžiulis vargas nežmonėms…

Yra Šventajame Rašte labai aiškus tekstas, kad tremtinio skundas ir našlaičio ašaros šaukiasi dangaus keršto… Keista ta nežmogaus niekšybės paslaptis, kurioje žmogus nuskęsta vis labiau ir labiau prašydamas sau dangaus keršto. O jis, dangaus kerštas, arba Dievo teisingumas, arba Dievo pasilenkimas nušluostyti ašaras akivaizdus. Galite tiesiog vardiškai sekti, kas ištiko tuos politikus ar ne politikus, kurie garsiai tyčiojosi iš Garliavos Mergaitės, kurie niekino tos Mergaitės liudijimus apie patirtą skriaudą ankstyvojoje vaikystėje. Manydami tokie politikai, kad yra karalių karaliai, šiandien atsidūrę istorijos šiukšlynuose. Partijomis. Ta kryptim ėjo. Tokius vaisius gavo. Galima būtų atsukti istorijos ratą, ir labai aiškiai pamatytume, kad kiekvienas, pasityčiojęs iš Garliavos patvorinių, per tuos penkeris su pusę metų netnešė Lietuvai absoliučiai nieko. Netgi, ne taip pasakyta. Suluošino Lietuvą. Pakenkė Vilčiai, pasitikėjimui.

Pritarimas nuodėmei visuomet buvo blogis. Pritarimas didelei nuodėmei visuomet buvo didelis blogis. O pritarimas seksualinei vaiko skriaudai visuomet buvo Sodomos blogis…

Turime Vilį, kad visa tai praeis. Nedidelė žmonių SAUJA turi Viltį, kad 110 mln. eurų, šiandien išleidžiamų karinėms raketoms, kurios ateity numušinės keleivinius lėktuvus, galėtų būti panaudoti ne tik medikų, pedagogų, bet ir auginatiems šeimose vaikus atlyginimams.

Turime Viltį, kad Nijolė Sadūnaitė 2018-ųjų sausio 13-ąją, gaudama Laisvės premiją, kalbės kaip Pranašė, nes Dievas, šiuo metu verkiantis, yra ir Deimantės, ir visų teisių žmonių pusėje.

Neringa Venckienė. Galbūt jau atėjo Biblijoje minimos paskutinės dienos? „Deimantė Kedytė dar kartą liudija : žodžiai Aidas, Ūsas yra man girdėti. Tai tie vyrai, kurie buvo su mano mama. Tie vyrai gulėdavo ir liepė…”. :: 2017/11/04

Neringa su Drasiaus dukralaisvaslaikrastis.lt

Neringa Venckienė : „Deimantė Kedytė dar kartą liudija : žodžiai Aidas, Ūsas yra man girdėti. Tai tie vyrai, kurie buvo su mano mama. Tie vyrai gulėdavo ir liepė…”.

Galbūt jau atėjo Biblijoje minimos paskutinės dienos?

Olga Girdauskienė, mokslų daktarė, 1979 m. baigusi doktorantūros studijas Sankt-Peterburgo valstybiniame kultūros ir menų universitete, nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje Kauno apylinkės teismo teisėjo Rimanto Sipavičiaus 2016 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 233 straipsnio 1 dalį, tai yra siekimą paveikti nukentėjusįjį asmenį. Jai paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose. Priteista L.Stankūnaitei 8527,68 eurai. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. kolegijos, susidedančios iš teisėjų Gražvydo Poškaus, Boleslovo Kalainio ir Ernestos Montvidienės, nutartimi iš R.Sipavičiaus nuosprendžio pašalinti Olgai Girdauskienei suformuluoto kaltinimo laikotarpiai, kai buvo išvykusi aplankyti giminaičių į Rusiją ir kai gydėsi ligoninėje, kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vienas iš Olgą Girdauskienę teisusiųjų – Boleslovas Kalainis, kuris savo pusbroliui Romualdui Drigotui yra sakęs, kad Garliavos byloje visi bus nuteisti, tuo jau pasirūpinta. Vėliau gynęsis ne tik žodžių, bet ir giminystės ryšių. Kai Romualdas Drigotas paviešino nuotrauką, kurioje jis sėdi prie stalo su pusbroliu, B.Kalainis nutilo.

Žymūs byloje buvo ne tik teisėjai, bet ir liudytojai. Be Cinino nuosprendžio ir pedofilijos bylos kai kurių dokumentų ir „etatinių” liudytojų teisėjams kitų parodymų neprireikė. Juk Klonio gatvėje buvo šimtai žmonių, bendravusių su mergaite. Liudytojas M. Kuprevičius duoda parodymus apie laikotarpį, kai Broniui Varsackiui paskelbus nutartį mergaitę perduoti L.Stankūnaitei, Klonio gatvėje buvo susirinkę ne šimtai, bet tūkstančiai žmonių.

Iš pedofilijos bylos pateiktas psichologų išvadas teisėjai vertino kaip įrodymą, patvirtinantį įtaką mergaitei. Psichologo 2009-08-12 išvadoje nurodoma, kad yra faktų, liudijančių D.Kedytės išgyvenimų realumą (kalbama apie jos seksualinį išnaudojimą pedofilijos byloje), nes mergaitė buvo klausinėjama kitų asmenų, užduodant atsakymą menančius klausimus. Psichologo 2009-12-01 išvadoje nurodyta, kad daugybė klausinėjimų galėjo įtakoti mergaitės pasakojamų detalių pobūdį arba gausesnį jų atsiradimą tolimesnėse apklausose. Deja, nei R.Sipavičius, nei apygardos teismo teisėjai neužsimena, kad mergaitė pedofilijos byloje buvo apklausta penkis kartus, vieną iš apklausų vykdė buvusio įtariamojo pedofilija A.Ūso surasta psichologė N.Grigutytė. Jeigu teisiama O.Girdauskienė, kodėl neteisiama prokurorė G.Ročienė, nesugebėjusi tinkamai organizuoti mažametės apklausų, neteisiami psichologai, penkis kartus ją apklausinėję? Žodžiu, psichologų išvados iš pedofilijos bylos, neturėję absoliučiai jokio ryšio su Olga Girdauskiene, pritaikytos jai, neva dariusiai įtaką mergaitei.

Vitalijus Keršis apklaustas liudytoju parodė, kad O.Girdauskienė po striuke ar kažkokiu audeklu palįsdavo su mergaite, kažką šnabždėdavo.

Loreta Kraujutaitienė parodė, kad Kraujutaitienės dukra jai padavė ledų maišą ir pasakė išsirinkti. Mergaitė įtariai pasižiūrėjo į mamą (Stankūnaitę), į ledus ir paklausė: „O kas čia yra?”. Kraujutaitienės dukra pasakė, kad tai yra ledai, kad juos valgome. Ji vėl įtariai pasižiūrėjo. Tada Kraujutaitienė pasakė, kad tai yra valgomi ledai. Tada mergaitė pradėjo pasakoti, kad ji pas senelius ledų nevalgydavo, tai ji nežino, kas yra tie ledai. Kraujutaitienei ir jos vaikams tai buvo labai keista.

Liudytoja Asta Kuznecovaitė parodė, kad ji pažįsta Egidijų Motiejūną (prašiusį išteisinti A.Ūsą dėl pedofilijos), jam pasakė, kad ji gali paliudyti šioje byloje, nes ji matė, kaip mergaitė buvo dresiruojama.

Liudytojas Marius Kuprevičius parodė, kad užmetus antklodę vaikui ant galvos, būnant kieme, pati Olga Girdauskienė pakišo savo galvą. Priėjęs arčiau, išgirdo apie pedofilus.

Liudytoja Evelina Talailienė (Vaiko teisių apsaugos darbuotoja, 2012 m. gegužės 17 d. atnešusi anklodę mesti vaikui ant galvos) parodė, kad tuose namuose kalbos visada būdavo apie pedofiliją, apie Stankūnaitę, apie draugus pedofilus.

Liudytoja Gražina Didžbalienė (Vaiko teisių apsaugos darbuotoja, 2012 m. gegužės 17 d. plėšusi vaikui rankas) parodė, kad tarp Olgos Girdauskienės ir Deimantės Kedytės pokalbiai daugiausiai būdavo buitiniai.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis).

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija (nuosprendžio 18 lapas, 8.2 punktas) rašo, kad atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad nukentėjusiosios D.Stankūnaitės ir jos atstovės pagal įstatymą L.Stankūnaitės, liudytojų M.Kuprevičiaus, V.Keršio, A.Kuznecovaitės, L.Kraujutaitienės, E.Talailienės, G.Didžbalienės parodymai iš esmės sutampa, patvirtina vieni kitus bei yra visiškai patvirtinti kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, todėl juos atmesti ar vertinti kritiškai, kaip siūlo daryti gynėjas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teismas remiasi „etatinių” liudytojų, tarp jų ir „savanorės” A.Kuznecovaitės parodymais, namuose darytais įrašais, tačiau iš įrašų išrenka atskirus padrikus žodžius, neva patvirtinančius Olgos Girdauskienės kaltę. Tad jeigu buvo daryti įrašai namuose, iš kurių aišku, kad Olga Girdauskienė siekė paveikti mažametę, nesurantama kodėl nei prokurorė Lina Gudonienė, nei teisėjai necituoja vientisų pokalbių, bet kaltinamajame akte ir nuosprendyje rašo atskirus padrikus žodžius, kurie neturi reikšmės bendrame kontekste. Žinant visa tekstą, būtų aišku, kad Olga Girdauskienė jokio poveikio mažametei nedarė.

Kodėl taip buvo daroma? Todėl, kad mergaitės niekas nemokė ir jai įtakos nedarė. Deja, teismas neva remiasi mažametės parodymais, duotais šioje byloje, tačiau taip pat išrenka atskirus žodžius ir sakinius. Mergaitė 2014 m. spalio 14 d. apklausoje nurodo, kad močiutė vežė kažkur prie miško, Skučienė yra senelių draugė, diedukas Kedys su savo diržu jai trenkė per veidą

Nei vienam teisėjui nekilo minčių, kaip galėjo vežti į mišką gąsdinti močiutė, kuri nevairuoja automobilio. Diedukas, kuris musės nėra nuskriaudęs, ant kurio kelių sėdinčią ir apsikabinusią anūkę, matė žmonės, ją mušė? Normalus sveiko proto žmogus, perskaitęs tokius vaiko parodymus, suabejotų, kad kažkas vyksta vaikui gyvenant su L.Stankūnaite. Deja, nei prokurorei, nei teisėjams nebuvo įdomūs vaiko parodymai 2014 m. spalio 14 d., gyvenant su L.Stankūnaite, matantis su G.Černiausku, apklausoje (lapas 5): „Žodžiai Aidas, Ūsas yra man girdėti. Tai tie vyrai, kurie buvo su mano mama. Tie vyrai gulėdavo ir liepė…”. Tai kaip suprasti: Aidas, Ūsas gulėjo pas mamą? Juk Cininas nusprendė, kad nieko nebuvo.

Pažymėtina, kad ši apklausa buvo vykdoma tris valandas ir mergaitė visa tą laiką verkė. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu vykdęs teisėjas Aurelijus Rauckis leido advokatui Gintarui Černiauskui paskambinti mergaitei ir su ja pasikalbėti. Pirmiausia G.Černiauskas praneša jai, kad jis yra šalia, viskas bus gerai, šaunuolė. Pasako jai, kad paskui pasimatys.

Susipažinus su nuosprendžiu, aišku, kad nėra jokių įrodymų dėl Olgos Girdauskienės kaltės, bet daugybė pagrindų kelti baužiamąsias bylas dėl melagingų parodymų liudytojams, o Cinino išnagrinėtą baudžiamąją bylą atnaujinti, nes paaiškėjo naujos aplinkybės, kurias buvo paneigęs Cininas, jog pas Stankūnaitę ateina Ūsas, Aidas. Cininas nusprendė, kad mergaitės smegenys yra išplautos. O šiuo metu jai būnant su L.Stankūnaite jau neišplautos? Neišplautos toje apklausos dalyje, kai kalba apie O.Girdauskienę, bet išplautos, kai kalba apie Ūsą ir kitus, ateinančius ir gulinčius pas motiną…?

 Pedofilijos byla buvo vieša. Dėl ko šios bylos posėdžiai buvo uždari. Tam, kad nuslėpti visą šį absurdiškumą, nesąmoningumą?

Perskaičius nuosprendį, pasidaro šlykštu. Iki ko nusiritę L.Stankūnaitė, G.Černiauskas, liudytojai? Ar jie dar turi kažkiek sąžinės ir garbės? Iki ko nusiritus teisėsauga, jeigu byloje tik „etatiniai” liudytojai ir „savanorė” „Lietuvos ryto” atstovė A.Kuznecovaitė?

 Jeigu galima seksualiai išnaudoti vaikus ir ginti pedofilus, tai ką reiškia meluoti? Ar tokiems dar yra kas nors švento?

Kas dar įdomu šiame nuosprendyje? Advokatai G.Černiauskas ir E.Grigaravičius pateikė teismui kvitus net ir dėl keleto centų už automobilio stovėjimo paslaugas apmokėti. Štai toks Černiausko ir Grigaravičiaus taupumas. Bendra atstovavimo išlaidų suma 3527,68 eurų. Kas sumokėjo už atstovavimą: L.Stankūnaitė, kuri turbūt savo gyvenime nedirbo ir nedirbs, ar tas asmuo, apie kurį G.Černiauskas kalbėjo televizijoje, kad jis moka jam už L.Stankūnaitę? Su kuo susijęs tas asmuo? Su Ūsu, Furmanavičium…?

 „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai,  nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pasipūtę, pagyrūnai, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nedorėliai,  nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių! ” (Naujasis Testamentas. Timotiejus 3,1-5).

Ar nereikia saugotis tokių kaip Keršis, Kuznecovaitė, Stankūnaitė, Černiauskas ir kiti „etatiniai” su pedofilija susijusiose bylose?

Tiesa paversta melu, o melas – tiesa. Galbūt jau atėjo Biblijoje minimos paskutinės dienos?

 Prašau Lietuvos žmonių padėti Olgai Girdauskienei sumokėti pinigus L.Stankūnaitei.

Swedbank AB, banko kodas BIC – HABALT22, Olgos Girdauskienės sąskaitos Nr. LT56 7300 0101 5181 2584.

Neringa Venckienė

laisvaslaikrastis.lt

Aušrinė Balčiūnė. 2017 metų spalio 31-oji: paskutinis Garliavos šturmo liudytojų politinės bylos teismo posėdis. Aušrinės Balčiūnės baigiamoji kalba. :: 2017/11/04

Ausrine Balciune Kalbos fragmentastiesos.lt
laisvaslaikrastis.lt
Teismas galutinį nuosprendį skelbs 2017 m. gruodžio 6 d. 15:30 val.

Šiandien ir vėl – jau šešti metai – rinkomės Kauno apygardos teisme, kad būtų toliau nagrinėjama Garliavos šturmo liudytojų byla. Liko visai nedaug – tik peržiūrėti likusius tris paskutinius vaizdo įrašus ir pasakyti baigiamasias kalbas.

Bylą ir toliau nagrinėja Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija – pirmininkas Rimas Švirinas, teisėjai Algirdas Jaliniauskas ir Viktoras Preikšas, kaltinimą palaiko prokuroras Ričardas Gailevičius. Posėdyje nepasirodė nei neva nukentėjusioji Sonata Vaicekauskienė, nei neva nukentėjusysis Nerijus Povilaitis. Užtat į posėdį, ir ne pirmą kartą, atvyko Laimutė Kedienė ir Olga Girdauskienė – moterys, kurios taip pat jau daugelį metų įsuktos į apgailėtiną teismų karuselių maratoną.

Peržiūrėti įrašai neparodė nieko naujo. Tik tai, kad tą ankstyvą 2012 m. gegužės 17-osios rytą žmonės buvo užpulti policijos pareigūnų nė nespėjus sugiedoti Lietuvos himno ir paskanduoti šūkį „Lietuva!”.

Teismui suteikus žodį, prokuroras Ričardas Gailevičius ir toliau aršiai laikėsi savo nuomonės, kad išteisintųjų kaltė yra visapusiškai įrodyta, nors per visus penkerius metus taip ir nesugebėjo, kaip vėliau pastebėjo advokatas Aidas Venckus, teismui pateikti nė vieno kaltės įrodymo. Visi jo įrodymai rėmėsi tik jo paties asmeniniais žodžiais ir asmenine nuomone, kad žmonės kalti. Nepaisant to, prokuroras išteisintiems ir toliau reikalavo griežčiausių bausmių.

Kalbas pasakė ir advokatai. Kadangi baigiamosios kalbos buvo išsakytos dar 2017 pavasarį, nenorėdamas kartotis advokatas Aidas Venckus tik papildė savo baigiamąją kalbą keliais taikliais pastebėjimais (apie jo baigiamąją kalbą galite paskaityti ČIA).

Advokatas A.Trumpulis savo kalbą papildė argumentu, kad dėl panašios situacijos jau yra suformuota Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika: „Pagal jau suformuotą Aukščiausio teimo praktiką nepklusimas antstolei turi būti teismo įvertintas kiekvieno asmeniškai ir individualizuotas, o ne taikomas kaltinimas bendrai visiems…’.

Netuščiažodžiavo ir kiti advokatai, tik paprašė teismo atmesti prokuroro Ričardo Gailevičiaus apeliacinį skundą kaip visiškai nepagrįstą.

Teismas taip pat suteikė galimybę pasisakyti ir išteisintiems – nė vienas kaltu neprisipažino, prašė teismo atmesti prokuroro R.Gailevičiaus skundą, o Svajūnas Trumpulis, tardamas paskutinį žodį, teismui pasakė taip:

„Jei mane nuteisite, prašau teismo nutartyje labai aiškiai nurodyti už kokius veiksmus esu nuteistas”. Šie žodžiai salėje sulaukė didžiulio pritarimo.

Pasisakyti teko ir man.
–  –  –

Aušrinės Balčiūnės baigiamoji kalba

2017-10-31
Kaunas

Labai gaila, kad praėjus 27-eriems Nepriklausomybės metams, šiandien mes, atrodo jau daug pasiekusios šalies piliečiai, vis dėlto dar trypčiojame dirbtinai sukurtame iliuzinės demokratijos pasaulyje, kartas nuo karto matydami pavyzdžius, kaip šioje šalyje kokia nors tam tikroms struktūroms nepalanki pilietinė iniciatyva yra persekiojama, naikinama, varžoma. Labai gaila, kad nors daug kalbama apie demokratiją, reikia pripažinti, kad šios šalies pilietinės visuomenės apraiškos tampa ribojamos, kai tik kokia idėja, mintis,  nuomonė ar nepatogių dalykų žinojimas tampa nepatogus ar net pavojingas tam tikroms struktūroms. Mes matome nemažai pavyzdžių, kaip nepatogumus keliančiai pilietinei iniciatyvai sunaikinti yra pasitelkiamos sovietmetį puikiai pasiteisinusios priemonės bei metodai.

Demokratiniame Vakarų pasaulyje pilietinė iniciatyva yra gerbiama ir skatinama. Išsivysčiusiose ES šalyse policijos pareigūnai į pilietinius sambūrius vyksta ne tam, kad numalšintų žmonių norą išreikšti savo nuomonę ir jėga, bauginimais nuslopintų pilietinę iniciatyvą, o tam, kad apsaugotų nuomonę išsakančiuosius nuo priešingai galvojančių pykčio ir agresijos. Mes matome daugybę pavyzdžių Europoje, kai taikiais mitingais, protesto akcijomis pilietinė visuomenė pasiekia įvairių tikslų ir laisvių. Mes matome daugybę pavyzdžių, kai gerbiama žodžio laisvė, kai suteikiama teisė piliečiui viešai išsakyti savo nuomonę, siekti susitarimo ar, galų gale, būti išgirstam. Tokia yra tikrosios demokratijos prigimtis, kuri visiškai suprantama ir gerbiama Europos Sąjungos šalyse, bet kažkodėl niekaip nesuvokiama Lietuvoje.

Tuo dar kartą buvo galima įsitikinti ir 2012 gegužės 17 dienos rytą.

Tą rytą mes, privačioje valdoje su tų namų šeimininkų leidimu pilietinę iniciatyvą demonstravę piliečiai, buvome sulaikyti policijos struktūrų ir štai jau penkeri metai tampomi po teismus. Štai jau penkeri metai apribotos mūsų teisės ir laisvės, atimtos galimybės studijuoti, gyventi ir dirbti ES šalyse. Negana to, dėl šio proceso didžiausiame Lietuvos dienraštyje „Lietuvos rytas”  įžeidžiančiais straipsniais jau penkeri metai yra viešai trypiama mūsų garbė ir orumas, formuojama nuomonė, kad Klonio gatvėję rinkosi ne morali visuomenė ar tiesiog žmonės, kuriems širdį skaudėjo dėl mažo vaiko nelaimės, o padugnės, marginalai, patvoriniai, valkatos. Visi tie teismų procesai, nuolat viešai formuojama nuomonė apie nusikalstamas gaujas, esą veikusias Klonio gatvėje, neigiamai atsiliepė kiekvienam iš mūsų darbo kolektyvuose, santykiuose su draugais, apribojo pasirinkimų galimybes.

Ir visa tai tik dėl to, kad kievienas iš mūsų 2012 m. gegužės 17 d. atvykome į Klonio gatvę vedami pačių gražiausių ir visiškai nesavanaudiškų paskatų – įsitikinti, kad prieš vaiką nebus panaudota jėga jo perdavimo metu. Tai, kas buvo deklaruota Kėdainių apylinkės teismo nutartyje.

Tai buvo paprasta, graži, pilietinė akcija. O jos Klonio gatvėje 2010–2012 m. vyko nuolatos – koncertavo ir rengė pasirodymus menininkai,  cirko artistai, buvo organizuojami mitingai, kuriuose kalbas sakė politikai, kunigai, o vakarais vienuolės organizuodavo vakarines pamaldas. Šiomis gražiomis pilietinėmis iniciatyvomis buvo išreiškiama visuomenės parama skaudžią nelaimę patyrusiai šeimai.

2012 m. gegužės 17 d. vyko antrasis vaiko perdavimas. Tos dienos rytą spontaniškai kilusi idėja apjuosti namą Lietuvos valstybės vėliavomis buvo tuoj pat įgyvendinta, taip išreiškiant savo palaikymą šeimai. Šią akciją iš esmės inspiravo 2012 m. kovo 23 dieną vykęs pirmasis vaiko perdavimas. Tą kovo 23-ios rytą teismo sprendimo vykdymą stebėję žmonės draugiškai tilpo kieme kartu su policijos pareigūnais. Žmonės laisvai judėjo kieme, turėjo galimybę vaiko perdavimą stebėti pro langus, filmuoti, fotografuoti. Po nepavykusios vaiko perdavimo operacijos piliečių darytos nuotraukos ir vaizdo įrašai buvo pateikti žiniasklaidai bei patalpinti internete, demaskuodami aukštų pareigūnų, vaiko motinos bei antstolės melą. Tą dieną vis dėlto vaiko perduoti nepavyko. Ir ne dėl tą dieną ten buvusių žmonių kaltės.

Tai, kas gi kitaip vyko 2012 metų gegužės 17 dieną? Kas gi buvo kitaip, kad tą rytą buvo pasitelktos tokios baisinės policijos pajėgos? Kas buvo kitaip, kad mes, taikūs piliečiai, buvome užpulti policijos pareigūnų net nepabaigus giedoti Lietuvos himno, prispausti prie namo, nesudarant jokios galimybės patiems pasišalinti? Kas buvo kitaip, kad žmonės buvo mėtomi nuo langų, durų, daužomi šautuvo buožėmis, spardomi ant pareigūnų batais mindomos Lietuvos vėliavos? Kas buvo kitaip, kad tada buvo purškiamos į veidus dujos, naudojamas elektrošokas, o namas apjuostas policijos pareigūnų lanku, kad gink Dieve, nei vienas pilietis neturėtų jokios galimybės žvilgtelėti vidun ir pamatyti, kaip vyksta vaiko perdavimas.

O kitaip buvo tai, kad buvo iš anksto suplanuota neleisti žmonėms užfiksuoti vaiko perdavimo fakto, kuris, mano nuomone, buvo suplanuotas teisėsaugos struktūrų – paimti vaiką bet kokia kaina, jei reikės, tai ir naudojant jėgą ir smurtą. Taip, ką draudė Kėdainių teismo nutartis.

Klonio gatvėje praleidau daug laiko – nuo pat 2010 metų. Atvykau ten kaip visuomeninės organizacijos „Tautos ateities forumas” pirmininko Algimanto Matulevičiaus pavaduotoja, nes Garliavos istorijos įvykiais susidomėjimas buvo masinis – apie tai rašė ne tik žiniasklaida, – Garliavos įvykiai buvo aptarinėjami visur: pradedant kirpyklomis, baigiant Lietuvos partijų susirinkimais. Garliavos įvykiai sulaukė ir plataus visuomeninių organizacijų susidomėjimo. Po vizitų ten savo pastebėjimus pristatydavau „Tautos ateities forumo” susirinkimuose.

2012 m. gegužės 17 d. rytą nepadariau absoliučiai nieko, dėl ko turėčiau būti jau penkerius metus tampoma po teismus: nė prieš vieną policijos pareigūną nepakėliau rankos, nepasakiau nė vieno blogo žodžio,  išvedama nesipriešinau, visą laiką telefonu kalbėjau su A.Matulevičiumi pasakodama apie tai, kas vyksta. Nėra nė vieno įrodymo, liudijančio, kad dariau kažką neteisėto ar nusikalstamo. Nė vienas pareigūnas apklausų metų manęs neatpažino, o filmuotoje ir fotografuotoje vaizdo medžiagoje nėra nė vieno įrodymo, įrodančio, kad šie mano žodžiai yra melas.

Tačiau vis dėl to aš esu čia, teismo salėje. Nors šalia manęs tą rytą stovėjęs ir taip pat besielgęs pilietis Sigitas Martinavičius šioje byloje yra apklaustas kaip liudininkas ir neteisiamas. Keistoka, tiesa? Keistoka, kai žmonės, atlikę tuos pačius veiksmus, kažkokiu mistiniu, nesuprantamu dedukcinės atrankos metodu tą rytą buvo suskirstyti į nusikaltėlius ir nenusikaltėlius. Vieni buvo sulaikyti, kiti – ne. Vieni iki šiol tampomi po teismus, kiti nubausti administracinėmis bausmėmis, o dar kiti apklausti kaip liudytojai arba jų byloje iš viso nėra. Nors iš esmės visi žmonės elgėsi vienodai. Tačiau kažkodėl baudžiami skirtingai.

Daug laiko praleidau Klonio gatvėje ir visai to nesigailiu, nes likimas man padovanojo galimybę pačiai savo akimis stebėti visą situaciją iš arti, pažinti Neringą Venckienę, senelius Kedžius, D. Kedytę. Ir,  nepaisant šioje istorijoje priimtų teismo sprendimų ar žiniasklaidoje nuolat pasirodančių, mano nuomone, užsakomųjų straipsnių, turinčių tikslą formuoti visuomenės nuomonę, aš ir šiandien manau, kad A.Ūsas, L.Stankūnaitė ir Furmanavičius yra tikrieji, tačiau pelnytos bausmės už savo nusikaltimus nesulaukę nusikaltėliai. Aš ir šiandien sakau, kad sąžiningesnio, teisingesnio, garbingesnio žmogaus už Neringą Venckienę nesu sutikusi per visą savo gyvenimą. Tokia mano nuomonė. Tokia mano teisė turėti tokią nuomonę.

Viena garsi prancūzų prokurorė yra pasakiusi, kad jei teisinėje sistemoje atsiranda nors vienas absoliučiai sąžiningas žmogus, sistema ima apsivalyti. Toks žmogus, mano nuomone, atsirado ir Lietuvoje. Tačiau visi matėme, su kokia jėga tas žmogus buvo išspjautas ne tik iš jos, bet ir iš darbo, namų, Tėvynės. Tai tik rodo, kad ši sistema tikrajam apsivalymui ir tikrajam atgimimui dar nesubrendusi. Nes tam reikia ne tik tiesos, bet ir drąsos. Viešas susidorojimas su Neringa Venckiene ir jos šeimos narių bei juos palaikiusių žmonių teisinis ir moralinis persekiojimas iki šiol – didžiulis šios valstybės skaudulys ir pūlinys, kuris taip lengvai neužgis, nors pasitelktos visos įmanomos priemonės siekiant nuteisti ir viską nugramzdinti į užmarštį.

Tik neteisybė ir neteisingumas taip lengvai neužsimiršta. Ir neužsimirš iki tol, kol nebus atverta tikroji tiesa. Tik tada padarytos žaizdos šeimai, visuomenei, moralei, teisingumui pradės gyti.

Tai, kad tą rytą buvau Klonio gatvėje, – geriausia, kas galėjo nutikti mano gyvenime.

Kas gali būti kilniau nei užsistoti skriaudžiamą vaiką?

Kas gali būti prasmingiau, geriau ir žmogiškiau?

Džiaugiuosi, kad tą rytą buvau ten ir kad savo buvimu išreiškiau palaikymą nekaltai persekiojamai ir teisinėmis priemonėmis trypiamai šeimai.

Džiaugiuosi ir šiandien, kad ten buvau, ir sulig kiekviena diena tas jausmas tik stiprėja. Mano sąžinė absoliučiai švari.

Ir jeigu rytoj vėl iš naujo išauštų gegužės 17-osios rytas, aš vėl ten būsiu.

Galite tuo net neabejoti.

–  –  –

Teismas nuosprendį skelbs 2017 m. gruodžio 6 d. 15:30 val.

tiesos.lt
laisvaslaikrastis.lt

Spalio 27 d. Katalonija paskelbė nepriklausomybės deklaraciją! :: 2017/10/27

AFP AFP_TS06V I WAR ESP CAKatalunya zemelapis Katalonija 1

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Spalio 27 d. Katalonija paskelbė nepriklausomybės deklaraciją! Tai katalonams tas pats, kas Lietuvai buvo kovo 11-oji. Įdomu, ar Lietuvos Nepriklausomybės architektai nepamiršo to jausmo? Ar jie bent pademonstruos viešai, kad supranta Katalonijos žmonių troškimą? O gal mūsiškiai Sovietų Sąjungos griovėjai ners į krūmus ir „išmintingai” patylės oficialiai Ispanijos valdžiai smaugiant katalonų apsisprendimą. O Katalonijos smaugimas prasidėjo jau iš karto. Katalonijos Nepriklausomybės lyderiai jau kaltinami sukilimo organizavimu, jiems gresia 30 metų kalėjimo bausmės. Be to oficialus Madridas paleidžia teisėtą to krašto parlamentą.

Ar oficialioji Lietuva pabus „diplomatiška” taip, kaip darė 2017 m. spalio 1-ąją, kai Katalonijos gatvėse buvo mušami žmonės vien už tai, kad jie atėjo balsuoti į referendumą. Liejosi tuomet nekaltų žmonių kraujas. Žmonių, kurie neorganizavo sukilimo, o balsavo.

Laukia įdomus metas, kai galima bus pamatyti saviškių „patriotų” veidmainystės lygį. Pasiruoškime! Tik, gaila, kad žmonijos istorijoje sausio tryliktųjų įvykiai turi tendenciją kartotis. Apsaugok, Dieve, Kataloniją!

JAV už pedofiliją teisti asmenys bus identifikuojami pagal įrašą pase :: 2017/11/04

JAV_pasas_250_166tiesos.lt
Asmenys, kurie įvykdė seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, gaus apie tai liudijantį įrašą pase. Tai praneša JAV Užsienio reikalų departamentas, skelbia TT*.

Amerikos Užsienio reikalų departamentas skelbia, kad bus anuliuojami šiuo metu galiojantys pasai, priklausantys registruotiems nusikaltėliams, nuteistiems už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus.

Naujai išduodami pasai turės įrašą „teistas už seksualinį nusikaltimą prieš nepilnametį”.

Tai bus elgiamasi ir tais atvejais, kai pasą bus prašoma išduoti pirmą kartą.

Šis pakeitimas daromas remiantis 2016 metais priimta įstatymo pataisa, skirta stabdyti sekso su vaikais turizmą, o taip pat sulaikyti asmenis nuo kelionių į užsienį, kur ir įvykdomi seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus.

*TT – Švedijos nacionalinis internetinis žinių portalas istoriniu pavadinimu „Tidningarnas Telegrambyrå“ („Laikraščių telegramų biuras”)

Lapkričio 1-ąją Visų šventųjų diena! :: 2017/11/01

Kedzio kapasLapkričio 1-ąją Visų šventųjų diena!