Aušrinė Balčiūnė. Kas buvo atsakyta į Deimantės senelių, Vytauto ir Laimutės Kedžių, viešą prašymą (papildyta dokumentais)

Kedziai Laimute ir Vytautas

tiesos.lt

2017 m. birželio 1 d., Tarptautinę vaikų gynimo dieną, D.K. seneliai Vytautas ir Laimutė Kedžiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį, sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderį Ramūną Karbauskį, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderį Gabrielių Landsbergį, Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkę Agnę Širinskienę su viešu prašymu (jį galite rasti ČIA).

Valdžios atsakymai ČIA.

 

Praradę bet kokią viltį, Deimantės K. seneliai V. Ir L. Kedžiai viešame prašyme paprašė garbių Lietuvos žmonių tiesiogiai jiems patarpininkauti ir padėti gauti informacijos – nuotraukų bei vaizdo įrašų apie savo vaikaitės gyvenimą nuo 2012 m. iki dabar.

Tik tiek. Nieko daugiau. Savo prašyme mergaitės seneliai išreiškė nuogąstavimą dėl to, kad jų anūkė, jau būdama paauglė, neieško jokių kontaktų su savo giminėmis, draugais, artimaisiais, nors šiuolaikiniai vaikai puikiai valdo informacines technologijas, turi mobiliuosius telefonus bei intensyviai bendrauja su savo draugais socialiniuose tinkluose, elektroninėmis ryšio priemonėmis bei skype.

Visi, išskyrus jų anūkę. O juk mergaitė jau paauglė.

Todėl jau penkerius metus nerimaujantys seneliai pabandė dar kartą nors ką nors sužinoti, kaip gyvena anūkė.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus turėjo būti atsakyta per 20 darbo dienų.

Atsakė. Tiesa, ne visi. Keletas ištraukų iš laiškų persiuntimo konvejerio:

- 2017 06 08 Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos šeimos bendruomenių departamento direktorė Daina Urbonaitienė:

„Vadovaudamiesi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatais, patvirtintais LR Vyriausybės 2005 m. spalio 20 d. nutarimu Nr. 1114, persiunčiame Jums (Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai) pagal kompetenciją nagrinėti Laimutės ir Vytauto Kedžių prašymą dėl bendravimo su vaikaite D.K. Prašome įvertinti prašyme nurodytas aplinkybes ir atsakyti pareiškėjams [...]“.

- 2017 06 12 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos dokumentų valdymo ir asmenų priėmimo skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Sinkevičiūtė:

„Informuojame, kad į Jūsų kreipimąsi, Sveikatos apsaugos ministerijoje gautą 2017 m. birželio 5 d. registracijos Nr. 5-1491, pavesta atsakyti Sveikatos apsaugos ministerijos Teisės departamento Atstovavimo ir teisės taikymo skyriaus vyriausiajam specialistui Donatui Paruliui. Atsakymas bus parengtas iki 2017 07 03″.

Neparengė. O gal parengė, bet neišsiuntė.

- 2017 06 16 Lietuvos Respublikos Seimo narė Agnė Širinskienė:
„Persiunčiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjos Linos Juškevičienės atsakymą Jums rūpimu klausimu”.

Prieš tai, matyt, kreipėsi į šį skyrių prašydama atsakyti Deimantės seneliams.

- 2017 06 15 Vilniaus m. savivaldybės administracinės vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičienė:

„[...] Atsakydami į minėtą prašymą, pažymime, kad LR CK 3.170 straipsnio 5 dalis, kad tėvas ar motina, gyvenantys su vaiku skyrium, turi teisę gauti informaciją apie vaiką iš vaiko teisių apsaugos ir kitų įstaigų bei institucijų, kurios turi ryšį su vaiku. Minėtas straipsnis nesuteikia seneliams teisės gauti informaciją apie vaiką. Skyrius neturi teisinio pagrindo įpareigoti vaiko motiną užtikrinti nepilnametės bendravimą su seneliais ar suteikti informaciją apie mergaitės sveikatą ir mokymąsi“.

Tik savo prašyme Vytautas ir Laimutė Kedžiai NEPRAŠĖ leisti susitikti su anūke. NEPRAŠĖ ir informacijos apie mergaitės sveikatą ir mokymąsi. Paprašė tik nuotraukų. Tik žvilgtelėti, nors trumpai, kad galėtų pagaliau nurimti ir ramiai gyventi džiaugdamiesi, kad anūkei viskas gerai.

- 2017 06 20 Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotoja Vita Šulskytė:

„Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 str. numato, jog nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptė arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją [...]”

Ar reikia suprasti, kad seneliai kišasi ne į savo reikalus ir savo nuoširdžiu domėjimusi trukdo anūkei gyventi, domėdamiesi jos gyvenimu kėsinasi į jos garbę bei reputaciją?

„[...] jei vaikaitės motina, vadovaudamasi pastarosios geriausiais interesais, atsisako suteikti informaciją apie vaiką, ši informacija, vadovaujantis LR galiojančiais teisės aktais, negali būti teikiama [...]”

Vienintelė pareigūnė, tiksliai suformulavusi tai, iš kur ir kyla senelių nerimas: kas galėtų patvirtinti, jog L.Stankūnaitė nesuteikia informacijos apie Deimantę būtent „vadovaudamasi pastarosios geriausiais interesais”?

„[...] Todėl, šiuo konkrečiu atveju, norėdami nustatyti konkrečią bendravimo su vaikaite tvarką, Jūs turėtumėte kreiptis į teismą, kuris gali įpareigoti vaiko motiną sudaryti sąlygas bendrauti su Jumis, jei toks bendravimas neprieštarauja vaiko interesams“ ir t.t..

Tam, kad savo anūkėlę be galo mylintys seneliai galėtų bent pasižiūrėti į mergaitės nuotraukas, jie turi kreiptis net į teismą. Suprantate? Į teismą.

O štai seneliams Stankūnams tokios taisyklės negalioja. Jie ir be teismo sprendimo galėjo bendrauti su savo anūke – žiniasklaidoje buvo pasirodžiusi nuotrauka, kurioje jie iš abiejų pusių paramstę suglebusį ir apatišką vaiko kūnelį, rodė, kaip jie… gražiai bendrauja. Tiesa, neilgai – dabar jau ir patys seneliai Stankūnai teisme pripažino, kad nieko nežino nei apie dukrą, nei apie abi anūkes.

- 2017 06 30 Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė atsakė tą patį, ką ir Vita Šulskytė bei Lina Juškevičienė kartu sudėjus.

- Gabrielius Landsbergis neatsakė nieko.

- Ramūnas Karbauskis neatsakė nieko.

Tai štai, kaip tvarkomi reikalai šioje šalyje. Įvairiausio rango valdininkai, vedėjai, kontrolieriai, Seimo nariai pagalbos prašančių žmonių šauksmą permetinėja vieni kitiems kaip karštą bulvę, lyg ir rodydami rūpestį bei dėmesį, o iš tiesų tik imituodami darbą. Realios pagalbos, deja, nėra: vien tik žodžiai – kreipkitės, persiunčiame, perduodame, informuojame…

Nuo 2012 m. iki dabar Vytautas ir Laimutė Kedžiai Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai ir kitoms institucijoms pateikė keliasdešimt įvairiausių prašymų leisti susitikti su anūkėle ar perduoti jai dovanas įvairių švenčių proga. Ir sulaukė … keliasdešimt atsakymų. Daugiausia iš Vaiko teisių skyriaus vedėjos Linos Juškevičienės. Tačiau atsakymas vienas ir tas pats – nesikiškite į vaiko gyvenimą, skyrius turi teisę suteikti informaciją tik vaiko tėvui ar motinai, kreipkitės į teismą, persiunčiame jūsų prašymą ir t.t.., ir pan.

Atsakymuose seneliams dangstomasi L.Stankūnaite, kaip įstatymine vaiko atstove, tarsi Vaiko teisių tarnyba neturėtų jokių galių. Bet galių Vaiko teisių apsaugos tarnyba turi, ir labai nemažai, tik paprasčiausio žmogiškumo, atjautos neturi.

Į paskutinį senelių prašymą mergaitės gimimo dienos proga perduoti dovanėles buvo sureaguota itin žiauriai – anūkėlei skirtos dovanėlės buvo grąžintos jiems atgal. „Puikus“ vaiko teisių negynimo pavyzdys. O gal atsakymas, kad mergaitės iš tiesų jau nebėra?

Vietoj pabaigos – komentaras, kuris buvo parašytas Tiesos.lt po senelių viešu prašymu. Tai – ištrauka iš Tarptautinės konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo.

Manau, daug kam reikėtų tai perskaityti ir suprasti – atsakomybę prisiimti tikrai reikės.

Nes žmonės Deimantės tikrai nepamirš. Ir į klausimą – „Kur yra vaikas ir kas jam nutiko?“ – anksčiau ar vėliau turės būti atsakyta.

TARPTAUTINĖ KONVENCIJA DĖL ASMENŲ APSAUGOS NUO PRIVERSTINIO DINGIMO
(Įsigalioja Lietuvos Respublikai 2013-09-13)
I dalis

1 straipsnis
1. Niekas neturi tapti priverstinio dingimo auka.
2. Jokios išimtinės aplinkybės, net jei tai būtų karo padėtis ar karo grėsmė, vidaus politinis nestabilumas ar bet kokia kitokia nepaprastoji padėtis, negali pateisinti priverstinio dingimo.

2 straipsnis
Šioje Konvencijoje „priverstinis dingimas“ – suėmimas, sulaikymas, pagrobimas ar kitoks laisvės atėmimas, vykdomi valstybės atstovų arba asmenų ar asmenų grupių, veikiančių valstybės leidimu, palaikymu ar pritarimu, kai atsisakoma pripažinti laisvės atėmimą ar slepiamas dingusio asmens likimas ar buvimo vieta, ir dėl to toks asmuo nebeginamas įstatymų.

4 straipsnis
Valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad priverstinis dingimas pagal jų baudžiamąją teisę būtų laikomas nusikaltimu.

6 straipsnis
1. Valstybės, šios Konvencijos Šalys, imasi būtinų priemonių patraukti baudžiamojon atsakomybėn bent jau:
a) bet kurį asmenį, kuris įvykdo priverstinio dingimo nusikaltimą nurodo, kursto, skatina ar kėsinasi jį daryti arba yra priverstinio dingimo bendrininkas ar dalyvauja jame;
b) aukštesnes pareigas einantį pareigūną, kuris:
i) žinojo ar sąmoningai nepaisė informacijos, kuri aiškiai rodė, kad faktiškai jam pavaldūs ir jo kontroliuojami asmenys vykdė ar ketino vykdyti priverstinio dingimo nusikaltimą;
ii) buvo faktiškai atsakingas už veiklą, susijusią su priverstinio dingimo nusikaltimu, ir ją kontroliavo; ir
iii) nesiėmė visų būtinų ir pagrįstų priemonių pagal savo įgaliojimus, kad užkirstų kelią priverstinio dingimo nusikaltimui ar nuo jo sulaikytų arba kad perduotų bylą kompetentingoms institucijoms ištirti ir baudžiamajam persekiojimui pradėti;
c) šio straipsnio b punktu nepanaikinami griežtesni atsakomybės, pagal atitinkamą tarptautinę teisę taikomos karo vadui ar asmeniui, faktiškai einančiam karo vado pareigas, reikalavimai.
2. Joks bet kokios civilinės, karinės ar kitokios valstybės institucijos įsakymas ar nurodymas negali būti pagrindas priverstinio dingimo nusikaltimui pateisinti.

tiesos.lt

Comments are closed.