Jonas Varkala. Tai va, esam kaip Alisa stebuklų šalyje

Žmogynas 1
Žmonija, tai iš tautų, kalbų, šeimų nupintas darinys,  turi papročius, tikėjimus, namus, kurie talpina žmonių pokalbį ir vaisingą tylą prie bendro stalo, čia žmonių dabartis nupinta iš akimirkų bendram glėby, po skaudžios skirties, jie  išaugę iš laukimo sušvitusio sugrįžimo džiaugsmu. ŽMONIJA SUSIDEDA IŠ ASMENŲ.
Žmogynas, kaip ir pats žodis byloja, yra panašus į modernias fermas, susideda iš vienetų, palinkusių prie monitorių, ar mobiliakų, juos vargina kito artuma, jie pabiri „pub‘uose”,  vieningai šaukia visokiuose „šou” paskendę dideliame minios „AŠ”, ten juos nebaugina savo „aš” mažumas ir maloniai svaigina kolektyvinis narcicizmas.  Juos seniai apleido senolių pajautos, regis jie iš „niekur” ir čipai jiems kaip tik, o kaip gi anuos besurūšiuosi..? Dar pridursiu. Žmogyno meistras: „šeima, tauta- tai atgyvena”. Spėju, kad žmogyno meistrų padarai, gal ir ne tiesiogiai, yra tie kur gerkles krikščionims pjausto ir griauna žmonių civilizacijos paminklus.
Žmogynėjimo užkrato simptomas –Desocializacija. Desocializacija – tai sugriauti tiltai tarp asmenų, grupių ir tautų, kai žmogus pajunta vienumą, į šauksmą nesigirdi atliepos, žmogus suabejoja ar dar yra prasmė… ir gal keista, besidairant aplink, pritrūksta nuovokos pažvelgti į save ir perprasti, kad vysta nuskinta gėlė, kad imant tiktai sau, gyvenimas nudžiūsta. Vienatvėje ir bejėgiškume įkalintas žmogus praranda sugebėjimą atrast save ir kitą ir nesiranda karalaičio ar karalaitės bučinio, kuris prikeltų iš nuodingo burto dūriu ištikusio letargo miego. Vienatve išsekintas žmogus nesugeba rikiuotis bendrai veiklai, nes sunkiai sugeba suprasti kitą, rasti kompromisus svarbiausiais klausimais, nes idėjos, kurios sunkiai telpa po jo „stogu”… nepriimtinos. Jis, žmogus modernus ir  apie senelį šaltį, politiką, jis nekalba, o beprotišką klausimą- kas yra Žmogus? jis netgi laiko psichopatišku. Tai patogiausias žmogus šio „svieto viešpačiams”, nes tai mankurtas, suniekintas žmogus.
Civilizacija susirgusi susvetimėjimu, ritasi į nužmogėjimą, praranda žmogiškumo autentiką, kuri  aiškiai nusakyta pirmaisiais Biblijos sakiniais : Pr. 1.27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos.” Daugelis tautiečių, manau, dar mokėsi ir žino, kad Dievas vienas trijuose asmenyse, o tai reiškia, kad Dievas yra meilė, Dievas yra daugis vienyje, tai skaitome J.Ratsingerio raštuose. Daugybė psichologų humanistų teigia, kad laimę randam už savęs, tarnaudami, mylėdami, dalindamiesi praturtėjam žmogiškumu, sakyčiau, netgi dieviškumu, nes panašėjam į Kūrėją, į Dangiškąjį Tėvą. Civilizaciją ištikusi susvetimėjimo liga, jau dvelkia mirtimi žmogui ir jį supančiai gamtai ir konkrečiai nukrikščionėjusiai Europai, kuri neklauso savo „tėvų” ir tolerancijos vardu pamynus prigimtas vertybes ritasi į nužmogėjimą ir absurdą. Pirmiausia tai šeimos instituto paneigimas, o drauge ir Biblinės kultūros kurią sudaro žydai, krikščionys ir musulmonai ignoravimas. Elitui paneigus šios įvairovės problemas iš dvasinio ir materialinio skurdo gimė susvetimėjimas ir baisi fundamentalizmo sekta. Žvelgdamas į storą Lietuvos- Europos sąjungos sutarties knygą jaučiuosi, kaip Alisa stebuklų šalyje. Čia bevardė biurokratija prigamino tiek tekstų, kuriuose nuskęsta bet kokia žmogiška mintis, racija, protingas pagrindas konstruoti kultūriškai įvairiopą, bet žmogiškai bendrą gyvenimą. Žmogus čia, kaip kompiuterio priedas, kuriam nurodoma ne tik „ką”, bet ir „kaip”, na ir natūralu nes nebelieka sąžinės, atsakomybės, kuri jau įrašyta žmoguje. Žvelgiant pagal Lawrence‘o Kohlberg‘o sąžinės koncepciją vakarietis gyvena iki moraline sąžine, tai yra vengti bausmės, siekti atlygio, na dar žmogiškiau konformizmo, kaip daugelis… Iš kur jam, pamestinukui rastūsi tikėjimas ir herojiški siekiai svarbesni už biologinį išlikimą.
Toli nubėgta paskui „baltą triušį”… ir giliai nupulta…
Kaip sugrįžt, rasti kelią atgal į jaukų, harmoningą, holistišką buvimą? Čia reiks lėtai ir atsakingai kopti drąsiųjų keliais… Pakviesiu pamąstyt…