Žvelgiant į einamųjų įvykių kroniką žmonių planetoje, atrodo, kad kaip Alisa patekome į stebuklų šalį, gal tiksliau į absurdo šalį. (Lewis Carroll Alisa Stebuklų šalyje) Kūrinį Lewis rašė XIX a., bet XXI a. veikėjams atvaizduoti ši pasaka labai tinka.
Besibaigiant kruvinais karais ir griaunančiomis revoliucijomis pažymėtam XXa. Su M. Gorbačiovo perestroika ir šaltojo karo pabaiga, tikėtasi, kad kalavijus perkalsim į arklus… Atrodė, kad prasidės „protinga istorija”. Ginklavimosi varžybų, šaltojo karo isterijų išvarginta žmonija pagaliau susirūpins vartojimo ir niokojimo išvarginta žmonių planeta ir filosofinės intoksikacijos sužeista dvasia. Bet iniciatyva žmogėjimui buvo priimta kaip pralaimėjimas. Perestroika buvo žmoniškesnio pasaulio galimybė, bet entuzijazmui išsisklaidžius atsiskleidė vienpolio, vartotojiško pasaulio skurdybė, padidėjo socialinė skirtis, spalvotos revoliucijos ir perversmai, kurie nieko prasmingesnio neatnešė. Nomenklatūrinio kapitalizmo kūrėjai, pamynę savo kraštų žmonių viešus interesus puolė tarnauti „naujai pasaulio valdžiai“ žinoma ne už dyką… Vietoj idealistų, stojosi materialistai, ar net nusikaltėliai kurie ramiais laikais būtų tūnoję užribyje. Džiūgauta, kad griuvo Berlyno siena, bet atsirado daugybė „sienų“ perskyrusių tautas, etnines grupes… ir „žmonės tebežudo priešus”… Raisa Gorbačiova rašo: mano tėvas buvo geležinkelietis, prie geležinkelio remonto dirbo karo belaisviai. Raisa turėjo jaunesnį broliuką, jiedu vaikščiojo tarp dirbančių belaisvių, vienas iš jų norėjo paglostyti jos broliuko galvytę, Raisa stvėrė jį ir atitraukė, tas žmogus pravirko… kad jo bijosi… Jis nacius… KAS MUS PADARĖ PRIEŠAIS? – rašo Raisa. Štai jums sienos… žmonės tebežudo „priešus”… nužmogėjęs žmogus jau nemato kito veide Kristaus veido… „Ef 4. 26 Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! 27 Ir nepalikite vietos velniui.” Šiandien velnias turi daug vietos … Veikia…
Kokie žmonės Raisa ir Michailas Gorbačiovai? Michailas Raisai paltą nupirko dirbdamas su kombainu atostogų metu, nesukombinavo… Kaip jis pergyveno žmonos mirtį tai rodo jo sveiką žmogiškumą, bet kaip politikas jis apsiriko, totalitarizmo nuskurdinta visuomenė buvo nepajėgi reformoms. Jis Orwelo „Gyvulių ūkio”, gal ir nebuvo skaitęs. Fermų gyventojai sunkiai prisitaiko gyventi laisvėje.
Krikščioniškos laisvės samprata daugybei šiandienos žmonių palieka nesuprantama.
„Jn 8.32 jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 6.38), nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė (Jn 20.21). O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu”.
Daugybė žmonių yra pamestinukai… nepažysta Dangiškojo Tėvo…
Vadinamoji pergalė virsta pralaimėjimu, o ypač „vakarų”, kur seniai įsivyravusi buržuazinė dvasia. (čia aš vartoju A.Maceinos terminą iš knygos „Buržuazijos žlugimas”) Vakarų visuomenė seniai pametė dvasingumą ir pasirinko vartotojišką gyvenimo būdą, net vaikų gimdymą ir auklėjimą jie laiko per sunkia našta, kur ten jiems „bet valios to, kuris mane siuntė”. Prometėjiškos dvasios žmonės prasmę mato idėjoje sukurti žemėje rojų, nors tai dažnai daro pragariškais metodais. Geležinis Feliksas Dzeržinskis neturėjo dvarų ir Stalinas paliko tik „čebatus” ir griežtai sustyguotą valstybę-kalėjimą, ant senelių kaulų statė anūkų rojų. Naivu sakyti, kad Stalino dėka laimėtas antras pasaulinis karas… laimėjo Rusija nes dar neišblėsusi Provoslavijos dvasia aukotis… ir po „vatinka” plakė krikščionio dvasia, kurią išnešiojo kankinė „ruskaja baba”. Nors iškreiptas, bet teoriškai pripažintas krikščioniškumo reliktas buvo komunizmo statytojo moralinis kodeksas. Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius… Rytų Europoje išliko autentiškesnis žmogus… Už tuos kurie žudo kūną pavojingesnis yra, kuris dvasią ir kūną pražudo… Žvelgiant plačiau šiandien matome betampantį globalų žmogyną, globalios žmogiškos etikos, išsirutuliojusios iš žmonijos patirties, atsisakyta… jokių tabu… viskas reliatyvu, susitarimo, ar stipriųjų nutarimo reikalas… koks ten gali būti gera … bloga.
Na Lietuva su visa utopinio liberalizmo jėga, kaip ir daugelis kitų, kuria šviesią ateitį, o gal realiau kuria kai kam nomenklatūrinio kapitalizmo dabartį. Nomenklatūra – jėga, bet pabira, turi gaujos bruožų… kol veja grobį solidarūs, bet valgant kyla konfliktų… kaip sakant nėra draugų tik interesai…
Užbaigsiu šį pamąstyma Alisos žodžiais: – Manote, jūsų bijau? – paklausė Alisa, jau atgavusi
normalų ūgį. – Jūs tiktai kortos!
Alisai ištarus šiuos žodžius, visos kortos pakilo į orą ir puolė ją. Nusigandusi ir pyktelėjusi mergaitė suriko, pamėgino nublokšti kortas į šalį ir pasijuto gulinti ant upės kranto.
Visos „monetoristinės” teorijos ir biržų fantasmagorijos, o ir įmantrios manipuliavimo žmonėmis technologijos yra tik „kortos“… Reikia atgauti „žmogaus ūgį” aš čia ne apie prometėjišką E.Mieželaičio žmogų, aš apie tą, priėmusį Dievo žinią „Jn 1,12 Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais –tiems, kurie tiki jo vardą”, ir „ Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?” 1 Kor 3.16.
Ką reiktų daryti praktiškais veiksmais, savo nuomonę mėginsiu rašyti vėliau, o tai ir būtų, kad esame „vieno kūno” nariai, priešingybė liberalistiniam individualizmui, modernus pasaulis labai jau numoralėjo ir nukultūrėjo, ištiko sakyčiau „filosofinė intoksikacija” plinta skurdas, susvetimėjimas šeimose, suniekintas darbas, kūryba, tai matuojama „žaliais”, o Kūrėjo džiugesys kūriniais jau pranyksta. Norėtūsi, kad gyvai pajustume Tėvo siuntimą, sakyčiau J.Baltrušaičio žodžiais: „Dievo pasaulis dar nesukurtas, Dievo šventovė dar nebaigta, tik išdalintas pilkasis akmuo, tik galia duota rankoms”.
