Kitiems galbūt esi žmogus eilinis,
Bet man, tėveli, tu vienintelis esi,
Nes tavo stiprios rankos kėlė iš klampynės
Kai niekas netikėjo – Tu tikėjai manimi.
Žinok brangus Tu mano širdyje
Kiekvieną dieną kaip stiprybė gyveni
Tavo mylima Dukrelė
Jolanta Šemaliūnienė
Kas gali būti brangiau už vaiko šypseną? Kas gali būti nuostabiau už miegančio kūdikio ramų alsavimą? Kur gali jaustis saugesnė maža širdis nei tvirtose tėčio rankose? Ir, deja, kas gali būti trapesnio už šį stebuklą?..
Maža mergaitė, jaukiai prisiglaudusi prie tėvo peties – tarsi iš vaikystės pasakos. Ir beprotiškai gaila, kad iš praėjusios pasakos. Iš brutalios jėgos ir nužmogėjimo sugriautos vaikystės pasakos. Tas vaizdas mums liko tik nuotraukose, kuriose Tu, Drąsiau, glaudi prie širdies savo didžiausią brangakmenį – dukrą, kurią apginti siekei, kurią saugoti prisiekei sau ir visiems. Ir niekas negali pasakyti, ką iš tiesų jautei tuomet, kai bandei rankomis apglėbęs, širdimi apkabinęs išnešti dukterį iš jos košmaro. Tenebūnie lemta to patirti daugiau nė vienam pasaulio tėčiui. Didysis tėvystės stebuklas nublanko prieš bailių gaują, siekiančią patenkinti savo žemus instinktus ir panaikinti pėdsakus bet kokia kaina.
Siaubinga, kai padugnių šutvė nebebijo nieko – nei žmonių, nei Dievo teismo. Siaubinga, kai mažos mergaitės rankos, tenorinčios tik apsivyti tėčio kaklą, išsitiesusios atsitrenkia į tuštumą, kai vaikystės svajonės išteka pro suspaustus mažus pirštelius tarsi tirpstantis pavasarinis sniegas. Ir lieka tik skausmo suraižyti delniukai, tik bejėgiškas alsavimas, stengiantis užgniaužti baimės riksmą.
Atleisk mums, Drąsiau. Atleisk už tai, kad nesugebėjome apginti tos, kurios apginti Tau nebuvo leista. Už sugriautą Tavo mergaitės vaikystę, už sulaužytą Jos mažą gyvenimą – atleisk ir mums. Tikriausiai visi esame kažkiek kalti dėl to, kad Tavo mergaitė nebegali bėgioti su vaikystės draugais tais takeliais, kuriais vedeisi ją laikydamas už rankos.
Dabar mes tegalime tik atminti Tave ir Tavo kovą. Ir mūsų visų pralaimėjimą. Sunku pripažinti patiems sau ir visam pasauliui, kad neišsaugojome vaikystės šventumo.
Tu esi tas, prieš kurį labiausiai verta nulenkti galvą minint Tėvo dieną. Taip, ne buvai, o esi. Ir visada būsi. Bent jau akyse tų, kurie turi širdis – visada būsi tuo, kuris labiausiai nusipelnė, Tėvo iš didžiosios raidės vardo. Ir skaudžiai gaila, kad mums likai tik nuotraukose. Bet nors jose. Kaip pavyzdys visiems, koks turi būti Tėvas, kaip Tėvas turi kovoti už savo vaiką net tuomet, kai beveik iš anksto aišku, jog lemta pralaimėti tą kovą. Nes net labiausiai mylintis Tėvas yra silpnesnis už sistemos brutalumą. Stipresnė tik meilė. Tėvo meilė, kuri nedingo niekur, kuri neišėjo Anapus kartu su Tavimi, kuri liko kaip paminklas Tau ir Tavo dukters vaikystei.
Minėdami Tėvo dieną lenkiame prieš Tave galvas. Atleisk mums, Drsąsiau.
