Deimantė su mons. A. Svarinsko padovanotu rožiniu 2012 m. gegužę. Foto: Dobravolskio
Štai ir vėl 17-oji. Tik kelinta ji mums? Sunku prisiminti ir suskaičiuoti. Bet yra kas skaičiuoja, tai – seneliai, tetos ir dėdės, pusbroliai ir pusseserės, draugai ir kaimynai. Skaičiuoja ir paprasti Žmonės, kuriems rūpi kito skausmas, kurie negali pamiršti išgyventų įvykių, matytų vaizdų televizijos ekrane. Girdėtų ir klausytų kalbų ir valdžios atstovų postringavimų.
O kaip neskaičiuos laiko tie vaikai, kurie žaidė su senelių šviesiaplauke kieme, kurie piešė kartu kreidelėmis ar pūtė balionus.
Laikas bėga, žinių nėra. Seneliams nesuteikiama viltis pamatyti anūkę. Ar maža mūsų valstybėje egoizmo, šaltakraujiškumo? O gal dar per mažai pagiežos ir smurto? Nejau mes esame tokie abejingi viskam?
Klausimų galėtų būti dar tūkstančiai, bet kur rasti atsakymus? Kaip padėti skausmo ištiktiems žmonėms, kaip praturtinti ir nuraminti Jų žilas galvas, kad auksaspalvėse vakarėjančiose dienose galėtų būti ramūs. Čia ir vėl, gaila bet atsakymo nėra.
VALSTYBE, ne Prezidente, ne Seimo pirmininke, ne vaiko teisių apsaugos kontroliere, ne valdžios vyrai. Kreipiuosi ne į Jus, kreipiuosi į VALSTYBĘ, tu, esi tai kas visus vienija. Padėk tiems, kuriems tavo pagalbos reikia, suteik galimybę 26 mėnesius anūkės nemačiusiems seneliams išgirsti augintos mergaitės balsą. Suteik ramybę ir neatimk vilties, juk tik tokių žmonių dėka TU esi mūsų visų VALSTYBĖ, tu esi nepriklausoma Lietuva.
