Mane stebina kai kurių prokurorų ir tyrėjų uolumas, ir jų TIKĖJIMAS.
Žinote, kokia yra „patvorio gaujos” bylos „sėkmė” – ogi tyrėjų TIKĖJIMAS.
Byloje įrodymų nėra, tik kažkokia oper-medžiaga, telefoniniai pokalbiai,ir pačių apklausiamųjų parodymai. Viskas.
Europos Žmogaus teisių teisingumo teismas seniai nurodė, jog vien oper-medžiaga kaltinimą formuluoti negalima.
Tačiau šioje byloje norėta patraukti Gediminą Aiduką atsakomybėn, neva jis nužudė Milinį – vien dėl to, jog kaip pamenu, Milinienė jį „atpažino“. Iš nugaros. Ir dėl to, kad jis turi žalią mašiną. (Na įrodymų patikimumas – stulbinantis.)
Nes tokia mašina stovėdavo šalia Milinių sklypo. Vėliau paaiškėjo, jog Milinių kaimynas turi žalią mašiną.
Na ir kas: visi tikėjo, jog Miliniai nuskriausti patvorio gaujos, o byla buvo tiriama į „vienus vartus.“
Kažkokiu būdu per generalinę prokuratūrą pavyko „žudiko“ etiketę nuo G. Aiduko nuimti.
Bet nepavyko tyrėjams nustoti TIKĖTI.
Jie TIKĖJO, jog pedofilijos nebuvo, jog visa istorija išgalvota, o patvorio gauja iš to pykčio pradėjo visus sekti, galiausiai – žudyti.
Pyktis – dėl to, jog nebuvo jokios pedofilijos.
Dėl to Drąsius Kedys su švariais batais ateina į Kauno Marių pakrantę, pasideda šalia savęs ginklą, iš kurio nebuvo iššauta, ir užmiega amžinu miegu.
Po trijų dienų, matyt iš džiaugsmo, ar iš liūdesio, toks Frančesko R., kuris minimas mergaitės, kurios neva nelietė jokie dėdės, apklausos protokoluose, Italijoje nušauna savo žmoną, persišauna sau veidą, ir po 50 dienų baisiose kančiose miršta.
Jį peršautu veidu atpažįsta sūnus.
Kaimelyje visi šoke, nes Frančeską laikė padoriu žmogumi. Tačiau paaiškėja, jog žmona norėjo jį palikti visiems laikams, nes jis ją pastoviai palikęs, kažkur išvažiuodavo.
Kaip rašoma vienoje knygoje, Frančeskas ir Ūsas buvo netgi Suomijoje.
Aišku, verslo reikalais.
Toliau Ūsas iš tos laimės, kad tuoj bus nagrinėjama pedofilijos, kurios nebuvo byla, išlekia pasižmonėti su „chebryte.” Važinėjasi su keturračiu, dieną užėjęs SU ŠALMU į kaimo parduotuvę, perka 4 mažus buteliukus degtinės.
Netgi pasimato su tuometiniu teisingumo ministru Egidijumi Šimašiumi, dabartinis meras neneigia, jog matėsi su Andriumi Ūsu.
Netrukus, kažką labai smagaus aptaręs, Ūsas randamas apvirtęs griovyje. Nebegyvas. Beje, jo keturračio dėtuvėje randamas tik 1 buteliukas. Beje, kaimo parduotuvėje veido nematė, matė tik žmogų su šalmu. (Tai sukelia įvairių minčių, dėl to kai kurie žmonės vėliau veržiasi į Ūso laidotuves, kur vis tiek nepavyksta pamatyti veido.)
Per 15 minučių iš Kauno atvyksta į Alytaus rajoną jo advokatė Kraujutaitienė.
Visi šiandien jau yra negyvi.
Tiesa, Šimašius yra gyvas ir merauja Vilniuje.
Tuo metu valdė konservatoriai, kurie labai greitai užgniaužė bet kokį pasipriešinimą pedofilų klanui,nes paskelbė, jog jo tiesiog nėra.
O kad nebekalbėtų šitas patvorys apie kažkokį klaną, prikėlė šimtus bylų.
Už triusikus, už vyndėmės, už gražias akis, negražias akis, už teismo sprendimo nevykdymą, nors vykdyti turėjo vaikų teisių skyriai ir Stankūnaitė. Už teismo sprendimo vykdymą ne taip, kaip reikėjo (reikėjo gal susukti į paklodę ir nešti vaiką? ). Už valstybės perversmą, nors laimėjo socialdemokratai, ir jokia valstybė nepervirto.
Už žinutę, kad reikia Maidano – nors Maidaną palaikė konservatorių grietinėlė ir VSD, skelbdama, jog Maidanas yra taikaus pasipriešinimo pavyzdys (girdėjau per radiją.)
Už trukdymą antstolei vykdyti pareigą, nors niekas netrukdė.
Už Ūso sekimą, už Kraujutaitienės sekimą – nes Milinio sekimas nepasitvirtino, tai reikėjo kažkokį sekimą prikabinti.
Už Ūso sekimą, kuriam suėjo senatis, o pats nukentėjęs miręs. Už Kraujutaitienės sekimą. Kuri yra mirusi. Bet garantuoju, byla su mirusiais bus tęsiama.
Sekimu laikoma stovėjimas viešoje vietoje, nerenkant jokios informacijos.
Arba pravažiavimas pro Ūso namus, net nežinant, kur jie yra.
Dar prikelta kelioliką internetinių bylų. Dar keliasdešimt laimėjo Egzotinis Pranašas, kuris visus kvietė į gatvę, telkė, organizavo – bet jis net neminimas patvorio gaujos byloje, liko šventas ir nepalytėtas.
Dar yra teisiamas aklas snaiperis, o jo bendrininkas – neteisiamas. Vietoj gyvutėlio ir sveikutėlio bendrininko ir kurstytojo, amžino liudytojo visose bylose teisiamas…miręs Kedys. Paskutiniame tik posėdyje gynybos advokatė atsibudo, ir pasakė, jog mirusių teisti negalima. Iki tol miegojo ir su viskuo sutiko.
Nors pedofilijos iš viso nėra, nebuvo ir nebus, kažkoks Frančeskas vis tik persišovė sau veidą. Nemanau, kad dėl verslo klausimų Šančiuose, ar Helsinyje.
Šioje patvorio gaujos byloje turiu LIUDYTOJO statusą. Tačiau mano visi telefonai, elektroniniai paštai, viskas viskas buvo peržiūrima ir pasiklausoma 2012 metais lygiai pusę metų.
Būdavo keista, kai rengi interviu su garsiu režisieriumi, o po savaitės staiga Komsomolkė pradeda apie jį rašyti. Matydavosi, jog medžiaga renkama, ir vėliau keliauja bet kur.
Na ir gerai kad klausėsi, nes man Garliavos šturmo planas buvo pasakytas telefonu.
Klausovai galėjo jau 2012 m. Kovo mėnesį žinoti, jog eis kažkokie nežymėti juodi smogikai, ir kad bus labai baisu, bus sulaužytų, sužalotų. Spėjau visiems pasakyti, bet niekas neklausė, irgi apiburti kažkokių pasakų apie pilietinius pasipriešinimus KGB valdomoje valstybėje.
Realiai toje istorijoje abi pusės labai įdomios ir labai paslaptingos.
Vis tiek tyrėjai gal ir tyrė teisingai, turėjo darbinę nuojautą, jog ne tai kad pedofilijos istorija išgalvota, bet vėliau viskas buvo sugalvota, išgalvota – jog kažkas „metė“ savo etatinius protestuotojus.
Neatmestina, jog jie vaidino Ūso, Kraujutaitienės, Vaicekauskienės sekimą, kad būtų galima apkaltinti Neringą Venckienę. Aš įtariu aktoryste beveik visus asmenis, kurie yra teisiami byloje. Nes nenuoširdus jų buvo „budėjimas“, toks betikslis laiko švaistyms, tarsi kažkas mokėtų už tai.
Ypač, kai matai, kad kai kurie žmonės ir teisti, ir netgi kliuvę kontrabandos bylose, ir turėję netgi mafijinę pravardę. Nesvarbu, jog dirbo operatyviniame skyriuje.
Iš viso neaišku, kurie iš teatralų buvo siųsti, o kurie vėlgi vaidino piketuotojus, kad galėtų sekti tuos atsiųstus aktorius.
Esmė yra ta, jog labai teisingai Patvorio gaujos byla Šiaulių apygardos teisme vyksta be Neringos Venckienės. Nes ji visų tų aktorių nekvietė ir jiems nevadovavo.
Buvo didieji scenaristai, kuriems per imitaciją, aktorystę, reikėjo pasiekti kažkokių tikslų.
Galiausiai teisėsaugos mėsmalė įtraukė ir susijusius su teatro veiksmu, ir nesusijusius asmenis.
Suprantu, jog net labai daug metų dirbančiai tyrėja A. Gecevičienei atskirti, kurie yra aktoriai, o kurie aktoriai, bet iš kitos operos – yra labai sunku.
Ypač kai jai tendencingai buvo kaišiojami iškarpyti garso įrašai, telefonų išklotinės, ir kiti pritempti „įrodymai“.
Vis tiek lieka klausimas neatsakytas: bet kodėl tuomet šioje istorijoje šitiek daug lavonų?
Juk nepatikėjote, kad Kraujutaitienė mirė „savaime“, kažkaip buvo per jauna tokiai baisiai ligai. Kodėl niekas netyrė, kas iš tiesų ją sekė, grasino? Juk ne patvorio aktoriai. Ten nė sudilusio skatiko jokia žvalgyba jiems neduotų, gal ir už aktorystę jie nieko negautų.
Klausimas – ar tikrai neegzistuoja žiaurus, ir žmones naikinantis klanas – kai jie pasidaro nebereikalingi – juk lieka neatsakytas.
