
Jonas Varkala, „Drąsos kelias”
Aš daug dienų praleidau Klonio gatvėje Garliavoje. Supratau, kad ten sprendžiamas ne tik vienos šeimos likimas, bet ir visos Lietuvos likimas: būti pilietine, t.y. visų žmonių valstybe ar oligarchine valstybe, kurioje yra jie, „valdantieji” ir jų poreikius pildanti likusioji darbo jėga, kur vaikai kartais tampa tik sekso poreikių priemonės.
Tos baisios grėsmės akivaizdoje pabudo daugelio žmonių atsakomybė už savo valstybę, kuri bejėgio vaiko akytėmis, sudarkyto Tėvo Drąsiaus kūno žaizdomis žvelgė į sąžines ir nugalėjo totalitarizmu ugdytą mankurtišką baimę.
Daugelis dar „Sąjudžio” prieš 25-eris metus sujudinti nepamiršo būti laisvais žmonėmis…
Žmonės rinkosi užstoti Vaiką ir Tėvynę, prieš kuriuos stojo teisėtumo išvaizda užmaskuota, o iš tiesų „skylėta”, iš pagedusio pasaulio atslinkusi galia.
Pajutom vidinę okupaciją… Įstatymas, procedūra – ne prie ko… Gali dingti bylos, tyrimo medžiaga, bet vis tiek teisėta, visur tvarka… Vaikas gali būti skubiai perduotas kaip greit gendantys vaisiai…. Iš korupcijos, iš pagedusių širdžių tamsos užaugusi neganda pakibo virš bejėgio vaiko ir visų mūsų galvų… Mes jau ne piliečiai, o minia…
Kas jiems VAIKO TEISIŲ KONVENCIJA ir jos 12.2 punktas, kuriame sakoma:
„Todėl vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka”.
Arba G. Sagačio knygoje ,,Vaiko teisė į šeimos ryšius‘‘ 188 p. minima, kad vaiko emocinis prisirišimas laikomas argumentu įteisinti globą.
Mergaitei Klonio gatvėje 7-ą valandą ryto buvo sušukta: ,, dabar ar po minutės!‘‘ Ir klykiančią Ją išsinešė, kaip ožiuką į skerdyklą… (more…)