,Kaip parduodamas abortas? Jungtinėse Valstijose tai labai paprasta: per lytinį švietimą”, – po Nacionalinio gyvybės maršo Otavoje gegužės viduryje „Rose Dinner” renginio dalyviams pasakojo buvusi abortų klinikos savininkė Carol Everett.

C. Everett 1977–1983 metais vadovavo keturių abortų klinikų tinklui Teksase, kur iki jos dramatiško atsivertimo ir pasitraukimo iš šios industrijos buvo abortuota apytikriai 35 tūkst. negimusių vaikų. Vakarienės metu maždaug 430 jos dalyvių C. Everett pasakojo, jog parduodama abortus paauglėms ji turėjo tikslą tapti milijoniere.

,,Mūsų tikslas buvo trys–penki abortai kiekvienai 13–18 metų amžiaus mergaitei, nes abortų industrijoje mes visi dirbam su tiesioginiais užsakymais”, – sakė C. Everett. Su kiekvienu klientu ji tapdavo truputį turtingesnė.

Visgi norėdama pasiekti savo finansinį tikslą, C. Everett pasakojo pirmiausia turėjusi sukurti ,,abortų rinką”. Tai reiškia, nuo kiek galima ankstesnio amžiaus įtikinti jaunus žmones į seksualumą žvelgti kitaip nei buvusios kartos.

,,Mes pradėjome nuo darželių. Darželyje susodini vaikus į ratą, vaikštai aplink kambarį ir klausinėji visų vieno klausimo: „Kurias jūsų kūno vietas tėvai vadina intymiomis?”

,,Jūs žinote, ir aš žinau, kad kiekviena šeima intymias vietas vadina skirtingai. Taigi, kai prieni prie trečio ar ketvirto vaiko, jiems jau pasidaro aišku, kad jų tėvai tiesiog nežino, ką turi vaikai. Bet mes žinome. Mes pasakome: ,,Berniukai turi tai, mergaitės turi tai, ir jūs neturite gėdytis savo intymių vietų”.

C. Everett paaiškino, kaip lytinis švietimas jau nuo mažų dienų siekia sunaikinti vaikuose natūralų drovumo jausmą. ,,Viskas buvo apskaičiuota tam, kad vaikai būtų atskirti nuo savo vertybių ir tėvų.”

Iki trečios klasės vaikams parodomos detalios lytinių santykių schemos. Ketvirtoje klasėje vaikai skatinami masturbuotis vieni arba tos pačios lyties grupelėje. Penktoje ir šeštoje klasėse C. Everett pateikia trūkstamą  ryšį tarp lytinio švietimo ir aborto.

,,Mano tikslas buvo leisti mergaitėms būti seksualiai aktyvioms vartojant mažos dozės nėštumo kontroliavimo tabletę, kuri, mes žinome, kad bus neefektyvi. Kaip tai padaryti? Tiesiog duoti mergaitėms tą tabletę, kuri veikia su sąlyga, kad išgersi ją kiekvieną dieną tiksliai tuo pačiu metu. Jūs žinote ir aš žinau, kad nėra tokios paauglės pasaulyje, kuri kažką darytų kiekvieną dieną tuo pačiu metu.”

C. Everett sakė, kad mergaitės, vartojusios tabletes, manė esančios ,,saugios”, todėl lytinių santykių turėdavo dažniau nei tos, kurios tablečių nevartojo. ,,Ta tabletė neveikė ir mes galėjome įvykdyti savo tikslą: tris–penkis abortus, kuriuos pasidarydavo mergaitės nuo 13 iki 18 metų”, – sakė ji.

C. Everett teigė, kad jei lytinis švietimas įgyvendintas teisingai, tuomet mergaitei tapus nėščia, ji mato vienintelį sprendimo būdą. ,,Ji paskambins mūsų klinikai, nes jai buvo pasakyta, kad esame už moters teisę pasirinkti.”

Norėdama parduoti kiek įmanoma daugiau abortų, C. Everett išmokė savo darbuotojus įtikinti galvas pametusius skambintojus, kad abortas – vienintelė išeitis.

,,Kai mūsų telefonas suskambėdavo, būdavome pasiruošę. Išmokėme savo žmones atsakinėtį į skambučius taip, lyg jie dirbtų telerinkodaroje. Jie vykdė pardavimus telefonu. Bet mes negalėjome jų vadinti „telepardavėjais”, tai būtų buvę per daug šiurkštu. Mes vadinome juos telefoniniais konsultantais. Išmokėme juos scenarijaus, skirto įveikti bet kokį prieštaravimą. Juk taip daroma pardavimuose, ar ne? Nugalėti kliūtis ir priimti užsakymą – šiuo atveju abortą”, – sakė ji.

Buvusi abortų tiekėja sakė žinojusi, kad lytinio švietimo strategija buvo daugiau nei sėkmė, kai jauna moteris aplankė jos kliniką norėdama devinto aborto. ,,Abortas mano šalyje yra būdas kontroliuoti gimstamumą, 45 proc. pakartoja operciją. Ir aš drįsčiau sakyti, kad tai gimstamumo kontrolės būdas ir jūsų šalyje”, – teigė ji.

C. Everett tęsė pasakodama apie tai, ką ji vadina stebuklinga kelione paliekant abortų industriją ir nusprendus savo gyvenimą atiduoti Dievui. 1995 m. ji įkūrė ,,Heidi grupę” – ne pelno siekiančią organizaciją, padedančią moterims, kurios patiria nėštumo krizę. Ši grupė pavadinta 1973 m. abortuoto pačios C. Everett vaiko vardu.

C. Everett įspėjo tėvus neignoruoti lytinio švietimo dalykų, kurių jų vaikai mokomi mokyklose.

,,Sužinokite, ką jie naudoja mokydami jūsų vaikus ir anūkus. Labai svarbu, kad mes sužinotume, nes jie gėdina tuos vaikus, ir jei vaikams gėda klausytis to, ką girdi, jie, parėję namo, jums tikrai visko nepapasakos. Aš siūlau jums nueiti į viešąją biblioteką arba į mokyklas ir paklausti, kokią medžiagą jie naudoja lytiniam švietimui”, – sakė C. Everett.

Iš propatria.lt

Jeigu kur nors viešame susibūrime neatsargiai prasitartum, kad politika yra tauri veikla, gali tapti grupinio smurto auka. Gal fizinės, o gal tik psichologinės atakos  objektu. Nes tūlas lietuvis per visą savo gyvenimą buvo pratinamas prie minties, kad politika yra purvinas, negarbingas užsiėmimas. Tokią nuostatą galima paremti daugybe pavyzdžių. Tai atviras, akiplėšiškas politikų melas, politinės išdavystės, postų vaikymasis, „atkatai”, juodosios partijų buhalterijos ir t.t. Gaila, bet sunkokai sektųsi rasti priešingų – geros elgsenos valdžioje pavyzdžių…
Tad kodėl išdrįsau formuluoti tokį straipsnelio pavadinimą – „Politika yra kilni veikla”? Atsakydamas ir vengdamas smurto pradžiai pasitelksiu autoritetą – popiežių Pranciškų. Tai jo posakis. Tai jis yra pasakęs, kad politika yra kilni veikla.
Tokią šokiruojančią mintį  sunku priimti bedieviškai, individualistinei ir hedonistinei visuomenės daliai, visų spalvų ir atspalvių liberalams. Juk jiems valstybė su jos valdžios institucijomis yra blogis. Tegu ir neišvengiamas. Vadinasi, pagal juos – ir valstybinių reikalų erdvėje veikiantys žmonės negali užsiimti pozityvia veikla.
Bet popiežius pabrėžia pozityvų, kuriantį, gėrybinį pradą politikoje. Kokiais argumentais galima grįsti tokią poziciją?
Pradėkime nuo holistinio politikos apibrėžimo – politika yra veikla, susijusi su viešųjų poreikių tenkinimu, su bendrojo gėrio kūrimu. Juk poreikis valstybei, politikai kyla tik iš viešųjų reikalų egzistavimo. Tūkstančius metų besiplėtojantis  viešasis gyvenimas reikalauja jo tvarkymo, organizavimo režimų, t.y. atitinkamų institucijų sistemos. O joje turi dirbti, veikti dvi žmonių  kategorijos – politikai ir administratoriai.
Taigi, poreikis valstybei ir politikams bei administratoriams yra objektyvus. Beje, privatūs, taip pat ir verslo reikalai, negali būti sėkmingi, jeigu valstybė nepajėgia sukurti palankių VIEŠŲJŲ, BENDRŲJŲ sąlygų privačiai veiklai vykdyti. Išeitų, kad valstybė, viešasis ir privatus sektoriai vienas kitą papildo. Privatus sektorius visuomenę aprūpina privačiomis gėrybėmis – prekėmis, o viešasis sektorius kuria respubliką ir tokiu būdu aprūpina visuomenę tuo, ko negali sukurti privatūs subjektai, pavyzdžiui, verslininkai. Respublikos (lot. res publica – viešas, visuomeninis reikalas) dėka visuomenė turi įstatymus, viešą tvarką, nacionalinį saugumą, kelius, geležinkelius, kultūros, švietimo, nacionalines informavimo sistemas ir t.t. Jeigu politikai gerai suvokia savo tikrąją, „respublikoniškąją” misiją, jeigu jie kuria TIKRAS, o ne tariamas viešąsias gėrybes, jeigu jie prisideda prie bendrojo gėrio gausinimo – jų veikla yra tauri. Tada juos galima vadinti nacionaliniu turtu, nacionalinėmis vertybėmis.
Tačiau jeigu valdžioje esantys savo asmeninius ar partinius interesus iškelia aukščiau respublikos, jeigu jie užsikrečia nepotizmo, klaninio veikimo, kyšininkavimo, apskritai korupcine bacila, tai jų veiklą tenka vertinti kaip „purviną”, negarbingą. Tuomet jie tampa ne politikos, o ANTIPOLITIKOS atstovais. Jiems tinka ne nacionalinės vertybės, o viešosios blogybės terminai.
Prasideda naujas politinis sezonas. Jeigu nesam visiškai nupilietinti, bendro gėrio pergale netikintys pesimistai, turime tikėtis, kad jo metu antipolitika neužgoš politikos, kad daugės atvejų, kai, nepaisant vidinių ir išorinių trikdžių, bus drąsiau ir veiksmingiau nei praeityje ginamas nacionalinio ir lokalaus lygio bendrasis gėris. Kitaip sakant, kad politikai dažniau elgsis kilniai, respublikoniškai.

Viena iš geros vadybos ar lyderystės taisyklių yra – suvok, kas esi, ką gali ir ko IŠ TIESŲ nori. Šią taisyklę nuolat prisimenu stebėdamas įvykius Europos Sąjungoje. Ypač paskutiniu metu.
Mat vis aiškiau matosi, kad Europos, beje, ir mūsų, lyderiai ne visai suvokia, kas yra ta ES, ką ji iš tikrųjų gali. Toli gražu  ne visada ji remiasi tuo suvokimu ir protingai pasirenka savo veiklos kryptis, tikslus bei jų įgyvendinimo priemones.
Paaiškinsiu pasakyta. Pirma, ES yra VALSTYBIŲ SĄJUNGA, kurioje bendro gyvenimo taisyklės, teisinės normos, svarbiausi tikslai turi būti formuluojami bendru sutarimu arba, mandriau kalbant, konsensusu. Ne tik formaliu, bet ir realiu. Europos Sąjunga nėra federacija, su tvirta, aiškia centrine valdžia, su viena valiuta, su bendra fiskaline politika ir, vadinasi, pakankamai dideliu centriniu biudžetu, su bendra užsienio politika ir diplomatine tarnyba, su bendra kariuomene, prokuratūra, policija, teismais ir t.t. Žodžiu, ES toli iki federacinės Jungtinių Amerikos Valstijų sąrangos. Europoje galime aptikti tik pradines, dar neišplėtotas, dažnai embrionines federacines struktūras. Pavyzdžiui, Europos Sąjungos parlamentą, Europos Sąjungos Komisiją ir t.t. Kol kas dažniau dominuoja nacionalinės struktūros – nacionalinės kariuomenės, prokuratūros ir t.t. Kas nesutinka su pasakytu, galėtų įdėmiau panagrinėti JK, Prancūzijos ar Vokietijos elgseną Europos Sąjungoje. Arba palyginti Europos Sąjungos prezidento Donaldo Tusko ir, pavyzdžiui, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel realias galias ES.
Antra, ir tai seka iš pirmo. Europos Sąjungos BENDROSIOS galios priklauso nuo to, kiek jų „į viršų”, į Briuselį yra delegavusios nacionalinės valstybės arba/ir kiek jų sugebėjo perimti ES „centras“. Galima dėl to diskutuoti, tačiau esu linkęs manyti, kad Briuselio „centras” instinktyviai siekdamas turėti daugiau galių, REALIAI jų sukaupė daugiau nei tai leidžia, numato teisinė ir politinė ES sąranga. O tai yra rimtas prieštaravimų ir kovos tarp „centro” ir ES sudėtyje esančių nacionalinių valstybių šaltinis. Jis gali stiprinti „išcentrinių” jėgų stiprėjimą ES.
Nebūdama federacija, neturėdama gerai suderinto, tvaraus sprendimų priėmimo režimo ir pakankamo biudžeto ES turėtų vengti bent dviejų dalykų. Pirmiausia, atskiros valstybės turėtų vengti VIENAŠALIŠKŲ žingsnių, veiksmų, kurie gali kenkti BENDRIEMS Europos Sąjungos interesams. Ypač didžiosios šalys turėtų vengti elgtis beatodairiškai. Pavyzdžiui, veltis į konfliktus, kurie gali turėti neigiamų pasekmių visai ES. Antra, Briuselis neturėtų primesti šalims narėms sprendimų, kurie dabar ar ateityje gali padidinti priešpriešą tarp „centro” ir nacionalinių valstybių. (more…)

Rugsėjo 10 d., ketvirtadienį, 12 val. profesinės sąjungos kviečia į protesto akciją „Baudžiavai darbe – ne”, kuri vyks prie Lietuvos Respublikos Seimo. Jos metu bus pasisakoma prieš bandomą įteisinti naująjį Darbo kodeksą. Profesinės sąjungos solidariai telkiasi į vienas gretas, kad pasipriešintų skubotam „Socialinio modelio“ projektui, Darbo kodekso liberalizavimui ir mėginimui įteisinti dirbantiesiems žalingas nuostatas, kurios paliestų visus be išimties dirbančiuosius.

Profsąjungos atstovų nuomone, šis „lankstesnis” Darbo kodeksas įtvirtina laisvesnius darbdavių ir darbuotojų santykius, tačiau tai daroma darbuotojų nenaudai. Jame būtų įtvirtintas ir darbuotųjų atleidimas įspėjus tik prieš 3 dienas, maksimalios darbo laiko savaitės ilginimas iki 60 val., socialinių garantijų mažinimas bei pačių profsąjungų veiklos suvaržymas.

Trišalėje taryboje profesinių sąjungų atstovai stengėsi atkreipti kitų šalių dėmesį į šias ir kitas darbuotojams ir profesinėms sąjungoms nepalankias nuostatas, tačiau įstatymiškai profsąjungų atstovai negali stabdyti naujojo projekto ir gali būti tik patariamuoju organu Trišalės tarybos derybose.

Dėl nesutarimų Trišalėje taryboje savo poziciją išreiškė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kritikuodama aiškų Vyriausybės skubėjimą ir tvirtindama, kad pirmiausiai turi būti randamas susitarimas tarp socialinių partnerių Trišalėje taryboje.

Nematydamos kitos išeities kaip viešai protestuoti prieš Darbo kodekso liberalizavimą, profesinės sąjungos vienijasi ir kviečia visus 12 val. atvykti į mitingą prie Seimo. Po mitingo vyks teatralizuota eisena iki šalies Vyriausybės, kur mitinguotojai ir baigs protestą.

Profesinės sąjungos nepritaria naujajame Darbo kodekso šioms projekte numatytoms nuostatoms:

1. Darbuotojo atleidimui, įspėjus prieš 3 dienas.
2. Darbo užmokesčio mažinimui.
3. Išeitinių išmokų ir įspėjimo terminų mažinimui.
4. Maksimalios darbo laiko savaitės ilginimui iki 60 valandų.
5. Terminuotų darbo sutarčių įvedimui nuolatinio pobūdžio darbui.
6. Atostogų už darbo stažą panaikinimui.
7. Darbo stažo pensijai gauti ilginimui penkeriais metais.
8. Darbuotojų, auginančių vaikus, garantijų mažinimui.
9. Profesinių sąjungų veiklos suvaržymui.

š tiesos.lt

Sveikiname 70-mečio Jubiliejų švenčiantį Teisutį Markauską, - politinės partijos „Drąsos kelias” Kauno apskrities skyriaus pirmininko pavaduotoją.

Telydi sveikata. Tegyvuoja viltis, kad į visus klausimus , kurie šiandien trikdo teisiojo gyvenimą, bus duotas atsakymas. Drąsos ir vidinio pasitenkinimo dėl kiekvieno atlikto darbo!.

Žmogus yra didis, kai moka stovėti silpnojo pusėje. Ant tokių laikosi pasaulis, kuriame yra veitos ir pilnatvei, ir vaikų džiaugsmui, ir teisingumui.

Linkime Teisučiui Markauskui savo triūsu ir sprendimais ištvėrmingai pasitarnauti, padedat Tiesai Lietuvoje įsitvirtinti realiame žmonių gyvenime.

Politinė partija „Drąsos kelias”

JAV Federacinio teismo teisėjas nusprendė įkalinti Kentukio valstijos Rouano grafystės pareigūnę Kim Davis (Kim Deivis), kai ši atsisakė paklusti teismo nurodymui registruoti vienalytes santuokas, nes „toks veiksmas pažeidžia jos sąžinę, religinius įsitikinimus ir Dievo valią”. Ji buvo išvesta iš teismo salės ir perduota pareigūnams.

Teisėjas pasakė, kad jo vienintelis pasirinkimas buvęs pareigūnę įkalinti, nes jis netikėjęs, jog ji būtų paklususi, jei būtų paskirta bauda. Kalėjime Kim Davis turės būti laikoma tol, kol paklus teisėjo nurodymui registruoti vienalytes santuokas.

Šimtai žmonių, susirinkę prie teismo pastato šaukė: „Meilė nugalėjo! Meilė nugalėjo!”

Kim Davis liudijo apie 20 minučių ir buvo labai emocinga. Ji papasakojo, kaip tapo krikščione, ir pasakė, kad niekuo kitu tikėti negali. „Nejaučiu priešiškumo niekam ir nepuoselėju blogos valios. Aš to nesieju su gėjų ir lesbiečių problema. Tai liečia santuoką ir Dievo žodį”, – sakė ji.

Kaip išrinkta pareigūnė, Kim Davis gali būti nušalinta nuo pareigų tik apkaltos keliu, tačiau tai menkai tikėtina tikrai konservatyvioje Kentukio valstijoje.

JAV prezidento spaudos sekretorius Džošas Ernestas (Josh Earnest) pasakė, jog „demokratijos sėkmė priklauso nuo įstatymo viršenybės ir negali būti pareigūno, kuris būtų aukščiau negu įstatymas”.
iš tiesos.lt

Originalas: newsmax.com

Rugsėjo 4 d. a.a. Drąsiui sueitų 43 metai…
Sueitų, jei ne…
…jei prieš 5 metus mes nebūtume išgirdę, kad Drąsius Kedys pakilo į nelygią kovą su mažametės dukros prievartautojais…
Šį kraupi tragedija jau įėjo į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą juoda teisėsaugos nusikalstamo neveikimo dėme ir jokiems teismams jokiais nuosprendžiais nepavyks to paneigti.

Šiandien visi žinome kur ilsisi nukankintas Drąsius – Tėvas iš didžiosios raidės.
Ir jei mūsų širdys mums lieps, aplankykime Jo kapą…