2013.03.25 Kęstutis Girnius
Kai savęs negerbi, kiti irgi negerbs. Tai banali tiesa, bet tiesa, kurios Seimas nenori įsisąmoninti. Jau beveik dešimtmetį Seimas negeba apginti savo institucinio orumo ir užtikrinti, kad jo teisės nėra dirbtinai apribojamos, kad kitos valdžios institucijos nepaglemžia jo galių. Daugelis Seimo narių nesupranta, kokie veiksmai nesuderinami su Seimo paskirtimi ir žemina ją kaip instituciją, nejaučia poreikio vieningai ginti pamatines Seimo kaip institucijos vertybes ir galias.
Prieš kelias savaites laikinoji komisija dėl sutikimo Seimo narę Neringą Venckienę patraukti baudžiamojon atsakomybėn paprašė prokuratūros pateikti mažametės L. Stankūnaitės dukros perdavimo vaizdo įrašą. Pasak Venckienės, vaizdo medžiaga įrodytų jos teisumą. Prokuratūra atsisakė komisijai pateikti šią medžiagą, aiškindama, jog joje yra vaizduojamas nukentėjęs mažametis asmuo ir tokia medžiaga neviešinama. Verta priminti, kad Seimas komisijai suteikė teisę rengti uždarus posėdžius, tad medžiagos rodymas netaptų cirku.
Kol kas Seimas nėra nuleidęs rankų. Praeitą ketvirtadienį Seimas priėmė protokolinį nutarimą kreiptis į generalinį prokurorą su prašymu pateikti laikinajai komisijai perdavimo vaizdo įrašą. Balsavime už protokolinį nutarimą dalyvavo 61 Seimo narys. Už protokolą balsavo 37 Seimo nariai, 4 – prieš, 20 – susilaikė, kas tolygu balsuoti prieš. Įsidėmėtina, kad visi 24 už protokolą nebalsavę Seimo nariai buvo socdemai ir konservatoriai. Po du abiejų partijų nariai balsavo prieš, o po dešimt susilaikė. Dar verta pastebėti, kad nors dabartinė Seimo sesija prasidėjo tik kovo 10 d., gerokai daugiau negu pusė deputatų jau išsivaikščiojo ar nutarė, kad turi svarbesnių užsiėmimų negu dalyvauti Seimo darbe.
Socdemai ir konservatoriai save laiko subendrusiomis, patyrusiomis partijomis. Kaip tik jos turėtų geriausiai suprasti Seimo teisių gynimo svarbą, kad negalima leisti kitoms valdžios institucijoms nutarti, kada ir kokiomis aplinkybėmis jos teiksis suteikti Seimui medžiagą, be kurios svarbiausia Lietuvos valstybės institucija negali atlikti savo darbo. Konservatoriai turėtų itin priešintis šitokiam prokuratūros savivaliavimui, nes jie ne kartą patyrė, kokias pasekmes turi teisėtų Seimo reikalavimų nepaisymas.
2006 m. Valstybės saugumo departamentas (VSD) atsisakė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikti slaptas pažymas apie galimus aukštų pareigūnų korupcinius ryšius bei UAB „Dujotekana“ veiklą aiškindamas, jog tai galėtų pakenkti nebaigtam operatyviniam tyrimui. Kova dėl pažymų tęsėsi daugiau negu metus, bet VSD nenusileido, juolab, kad prezidentas Adamkus nepalaikė Seimo. Pernai tuometinis vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis atsisakė Antikorupcijos komisijai atskleisti turinį VSD rašto, kuris tapo pagrindu atleisti FNTT direktorių bei jo pavaduotoją. Palaitis tvirtino, jog turinį atskleisti galima tik su saugumo departamento sutikimu. Atseit, VSD klerkai ar prokuratūros tarnautojai sprendžia, ką Seimo komisija gali ir ko negali matyti.
Šiuo atžvilgiu konservatorių abejingumas stebina. Savo kailiu patyrę valdžios institucijų atsisakymo atvirai bendrauti su Seimu pasekmes, jie dabar užima poziciją, kuri nesiskiria nuo socdemų laikysenos kovoje dėl pažymų iš VSD 2006-2007m. Šis trumparegiškumas dar kainuos, nes ateityje politiniai oponentai primins konservatoriams, kad atitinkamomis sąlygomis jie palaikė tuos, kurie nepaisė teisėtų Seimo reikalavimų.
VSD ar dabartinis prokuratūros atsisakymas suteikti Seimui reikalingą medžiagą būtų neleistinas subrendusiose demokratijose, kuriose individai ir valdžios institucijos privalo parlamento komitetams perduoti jų prašomus dokumentus. Į komitetų apklausas kviečiami atsakingi pareigūnai turi atsakyti į jiems teikiamus klausimus. Tik pačiais ypatingiausiais atvejais vykdomoji valdžia gali nepaklusti parlamentui, pvz., kai Amerikos prezidentas nurodo kai kuriems patarėjams neteikti informacijos apie savo pokalbius su prezidentu, nes priverstinis tokios informacijos atskleidimas ribotų prezidento galimybes atvirai bet konfidencialiai tartis su savo patarėjais. JAV Aukščiausias teismas nėra nustatęs šios prezidento privilegijos apimties, bet tik prezidentas gali ja naudotis, o ne kokie nors kiti pareigūnai, net patys atsakingiausi, kaip Gynybos ar Užsienio reikalų ministrai.
Prokuratūros laikysena sunkiai suprantama. Vaizdo įrašas nėra apie kokį nors paslaptingą įvykį, su kuriuo visuomenė nesusipažinusi. Nebus išviešinta lig šiol nežinomos mažametės pavardė. Vaizdo įrašas susietas su didžiausia pastarųjų trejų metų melodrama, apie kurią žiniasklaida pranešinėjo beveik kasdien. Mergaitės paėmimas buvo filmuojamas ir transliuojamas per televiziją tą pačią dieną. Įraše daug ko naujo nebus, ir tikrai nebus naujos medžiagos, kuri pakenktų mažametės mergaites interesams ar privatumui.
Kodėl prokuratūra šitaip elgiasi? Vieni aiškina, kad tai mėginimas išsaugoti Venckienės neliečiamybę. Kiti mato prokuratūros pastangas įtikti prezidentūrai, prezidentė lyg ir palaikė Venckienę, tad siekiama jai padėti. Yra kitų spėliojimų. Kiekvienu atveju prokuratūros laikysena yra tiek mįslinga, kad žmogus beveik verčiamas ieškoti užkulisinių priežasčių.
Bet prokuratūros motyvai yra smulkmena palyginus su Seimui mestu iššūkiu. Neįsivaizduoju, kad prokuratūra būtų drįsusi atmesti komisijos prašymą, jei nebūtų ankstesnių atvejų, kai kitos valdžios institucijos Seimui rodė špygą. Todėl reikia tikėtis, kad konservatoriai ir socdemai pakeis savo nuostatas ir rems Seimo daugumos pastangas gauti vaizdo įrašą. Ir kad Seimas nenusileis iki kol prokuratūra perduos įrašą.
