Vėl 17-oji diena.
Mes skaičiuojame visas 17-ąsias. Nes jų jau 68-os. Po tos gegužės 17-osios lietingo, žvarbaus ir ankstyvo ryto, kai 8-erių metų Vaiko akyse matėme siaubą praėjo šešiasdešimtaštuonios septynioliktosios.
„Visus tuos penkerius su puse metų nuo mergaitės pagrobimo iki dabar, jos likimu susirūpinę piliečiai žadino visuomenę ir reikalavo iš valdžios pareigūnų bei institucijų TIESOS apie Deimantės likimą. Pirmą pusmetį rinkdavomės kasdien, vėliau kelis metus paeiliui kartą per savaitę, dar vėliau iki dabar kiekvieno mėnesio 17 dieną, su didžiuliais užrašais „Tie-SOS!”, su plakatais, renkasi prie Prezidentūros, prie savivaldybių ir kitų valdžios įstaigų Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tačiau viskas veltui – atsakingi pareigūnai niekad į tai nereaguoja, atsirašinėja arba tyli”, – taip iškilmingiausiame Seimo posėdyje minint sausio 13-osios Laisvės gynėjus kalbėjo Laisvės premijos 2018 laureatė vienuolė, disidentė, buvusi politinė kalinė, viena iš didžiausių šių dienų dvasinių autoritetų sesė Nijolė Sadūnaitė.
Popiežius Pranciškus šiomis dienomis primena pasauliui galingųjų sprendimais sukeltą siaubą ir įvykdytą prieš vaikus, atkreipdamas dėmesį į istorinę 1945-ųjų fotografiją, kurioje japonų berniukas ant nugaros laiko savo lyg miegantį broliuką. Iš tiesų japonų berniukas laiko pririšęs ant savo nugaros mirusį savo jaunesnįjį brolį, kurį atnešė kremuoti po branduolinio bombardavimo. Žiūrėdamas į tą nuotrauką, popiežius Pranciškus verkia. Jis ją rodo pasauliui. Jis primena, kad taip neturi būti! Jis, popiežius, su geliančia širdimi rodo į pasaulio sąžinę, maldaudamas, su labai aiškia žinia, jog niekas nedavė žmogui teisės kurti tokio pasaulio. Niekas! Niekada!
Popiežius Pranciškus tikrai atvyks į Lietuvą. Tai faktas. Įdomu, ar Lietuvos Premjeras Saulius Skvernelis išdrįs pasakyti, kad popiežiaus nė viename žodyje nėra tiesos, jei popiežius mums parodys Deimantės Kedytės nuotrauką. Net ne sukryžiuotai laužiamų Jos kojyčių nuotrauką, o veido. Vaiko veido…
Ar matėte tą veidą?
Ar mėginsit pasiteisint „ne, nematėm, nes nieks nerodė!..”
Valstybė. Lietuvos Valstybė įslaptino filmuotas labai gausias medžiagas tiek 2012-ųjų gegužės 17-osios, tiek 2012-ųjų kovo 23-osios įvykių Garliavoje Klonio gatvėje. Mes nepamatėme to, ką mūsų pačių Valstybė darė su aštuoniamete Mergaite, plėšiant Ją iš mylinčių žmonių rankų. Tai nebuvo Motinos meilės savo vienturtei Dukrai parodymas. Tai buvo kažkoks sunkiai suvokiamas, labai žiauraus užsakymo vykdymas. Tai buvo, kaip s. Nijolė Sadūnaitė sausio 13-ą Seime pasakė, „valstybės vardu įvykdyta liudininkės pašalinimo operacija (Deimantės, kaip liudininkės prieš prievartautojus), pavadinta „vaiko grąžinimu motinai”
Taigi, jei mūsų akims atsivertų visi tie Vaiko „sugrąžinimo motinai” vaizdai – mes išprotėtume nuo siaubo. Mūsų sąžinės nuteistų mus akimirksniu. Nes TO Vaiko akyse tą 17-osios rytą, prieš 68-eris mėnesius buvo viso pasaulio, visos žmonijos, visų kartų, nuo Ievos ir Adomo laikų nekaltųjų kančia. Dar kartą skamba sesės Nijolės Sadūnaitės, 79-erių metų Katalikų bažnyčios vienuolės, Seime prieš keturias dienas ištarti žodžiai apie kitą įvykių liudininkę gydytoją Laimą Bloznelytę-Plėšnienę, septynių vaikų motiną, užtampytą po teismus ir nuteistą už tai, kad yra sąžininga. Taigi, tie žodžiai „Laima teisme man primena 100% Kristų pas Pilotą“. Iš interneto išimti visi Plėšnienės pasisakymai, liudijimas. Žmonės, kurie šios moters liudijimais dalinosi, represuoti įvairiais būdais, blokuoti jų socialiniai tinklai, netgi pasitelkiant Vakarų šalių institucijas. Beje tų šalių, kuriose labai propaguojamas genderizmas, kaip, neva, naujas požiūris į žmogaus, į vaiko lytį.
Deimantės veide slypi nusikaltusių prieš Ją atsivertimas. Jų sąžinės jiems apie tai labai aiškiai šneka. Todėl jie savo įvykdytą pagrobimo nusikaltimą prieš Ją, tėčio neturinčią ir negalinčią jos apginti našlaitę, išsiduoda ženklais. Tie ženkai akivaizdūs. Ženklų daug.
Galima pavardinti.
Jie bet ką, kas viešumoje kalba apie siaubą išgyvenančią Deimantę, likusią mūsų atmintyje nuo gegužės 17-osios 2012-ųjų ryto, vadina paniekinančiai. Ar tai profesorius, ar bedarbis, ar kunigas, ar politikas, ar aktorius, ar režisierius, ar menininkas, ar advokatas, ar Laisvės premijos laureatas, ar žmogus su fizine negalia – visi, be išimties, jiems yra atmatos. Vien dėl to, kad nesidžiaugia vaiko klyksmu, ataidinčiu nuo gegužės 17-osios. Supratę, kad net Laisvės premijos laureatai Seime (tokių, kurie kalbėjo tribūnoje buvo, pasirodo, du) gali viešai kalbėti apie Deimantę Kedytę – jie, įtakingieji, Tautai nerodo transliacijos per pagrindinį televizijos kanalą (parenka mažiau žiūrimą), nors ir yra, būtent, tos Tautos tiesiogiai išlaikomi. Jie nerašo apie tai laikraščiuose, internetiniuose portaluose. Jie užslaptina Laisvės premijos laureatės kalbą. Nijolės Sadūnaitės kalbos nerasite net internetinėje Seimo svetainėje. Jie aiškina, kad Deimantės tema, kaip ir kalba Seimo tribūnoje apie Ją – tai neaktuali naujiena. Jie ramina save Mergaitės nematymu…
Jie mėgins pasiteisint prieš Dievą nežinojimu.
Kas atsakys į klausimą „Kodėl!?” japonų berniukui, ant kurio nugaros „nežinojusiųjų” nužudytas brolis?
Atrodo, kad atėjo laikas į Lietuvą, kai „nežinojusieji” bus kalti.
Dievo Teismas, apie kurį vėl priminė ta pati N. Sadūnaitė, bus: „būsime Amžinybėje teisiami. Ir tikintys. Ir netikintys. Ir, nesvarbu, iš kokios rasės”. Ji net savo pačios nuteisimo byloje Paskutiniame žodyje pasakė gerai žinomo rusų poeto Lermontovo žodžius „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!.” Tada jie manė, kad išgrūsdami 6-eriems metams Nijolę Sadūnaitę iš Lietuvos, nustums Ją visai nuo Gyvenimo kelio. Kur jie dabar? Kur jų darbai? Kur vertinga atmintis ir gyriaus žodis naujoms kartoms apie juos?
S. Nijolė Sadūnaitė, įmesta 6-eriems metams į kalėjimą ir tremtį. Ji žino, kad izoliuoti žmogų įmanoma, bet tiesos negali, nei ištemti, nei įkalinti.
Beje, Deimantės nežinios kalėjimas už 4-ų mėnesių skaičiuos jau 6-eris metus…
Viltingai laukiame vasario 16-osios. Liko vos 30 dienų viešam pirmųjų Valstybės asmenų atsakymui apie Deimantės likimą. Klausimas 2018 m. sausio 13-ą Laisvės premijos nominantės lūpomis apie Garliavos Mergaitę Valstybei jau užduotas!
Negavus atsakymo, rezultatas grėsmingas: „Savo nekaltų žmonių aimanoms ir kančioms akla valstybė ir visuomenė, apsimetanti, kad nematė vaiko ašarų, negirdėjo jo klyksmo, švenčianti ir šokanti ant savos pačios suluošintų ir pražudytų vaikų kapų – neturi ateities.” – Nijolė Sadūnaitė, Seimas, 2018 01 13.
Negi mes norime, kad popiežius Pranciškus Šventų Mišių metu rugsėjo mėnesį mūsų paklaustų?..
„Ką padarei, kad mažiau skaudėtų vaikui? Jūsų vaikui. Jūsų tautos vaikui?”
Jis neprognozuojamas. Jis tai gali. Nes Jis tai jau dabar daro!
Vilties!
„Drąsos kelias”
P.S. Galite dalintis.
