Lietuvos politika yra garsi savo cinizmu. Dar kartą tai buvo pademonstruota vakar Seime, priimant sprendimą dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Seimo nariui Rimui Antanui Ručiui.  Ne pirmą kartą Seimas, spręsdamas Seimo nario imuniteto klausimą, pigiai politikuoja, apsimesdamas, kad nesuvokia, kam žmonija sugalvojo teisinės neliečiamybės saugiklį. O jo paskirtis – apsaugoti politikus ir kitus aukštus pareigūnus nuo susidorojimo. Tačiau mūsų Seimo politikai šią procedūrą išnaudoja savo partiniams tikslams įgyvendinti – susilpninti partinius konkurentus. Ypač nesistemines partijas. O tai nieko bendro su demokratija ir teisingumu neturi.
Vakar buvo peržengtas dar vienas – žmogiškumo barjeras. Svarstant R.A.Ručio klausimą, pastarasis pasijuto taip blogai, kad reanimobiliu buvo išvežtas į ligoninę. Todėl jis negalėjo pasinaudoti savo statutine teise į gynybą, kuri įtvirtintaSeimo statuto 23–io straipsnio 6 dalyje. Kaip tuo metu elgėsi mūsų politikos asai? Jie tęsė procedūrą lyg nieko nebūtų įvykę.
Tačiau, pirma, Seimo nariui nebuvo galimybės gintis. Nors teisė į gynybą yra pamatinis teisės principas. Antra, kaip žmonių institucija, Seimas turėjo sustabdyti procedūrą. Nes nežmoniška yra teisti žmogų esantį reanimacijoje. Tačiau tuo metu posėdžiui pirmininkavęs A.Sysas to nepadarė. Taip jis, mano manymu, pažeidė Seimo statutą ir, svarbiausia, žmogiškumo principus. Nors jo partija deklaruoja, kad „Svarbiausia – žmogus”.  O gal Seimo  narys jau nebe žmogus? Toli nuėjom humanizmo keliu! Manau, būtų buvę teisinga teisinės neliečiamybės procedūrą sustabdyti. Tačiau sisteminės partijos ėjo iki galo – panaikino teisinę neliečiamybę dėl ligos apsiginti negalėjusiam žmogui. Susidaro įspūdis, jog socdemai, krikdemai, liberalai nesuvokia, kad jie kuria, galbūt, ir jiems patiems pavojingą precedentą.
R.A.Ručio sveikatai pagerėjus, prie procedūros buvo galima ramiai grįžti ir toliau aiškintis jam keliamų kaltinimų pagrįstumą. Deja, taip neįvyko. Seimas pademonstravo, kad jis pats gali nesilaikyti teisinių ir moralinių taisyklių, vadovautis politinių džiunglių, „stipriųjų žvėrių” įstatymais.
Nesu R.A.Ručio bendrapartietis. To žmogaus beveik nepažįstu. Tačiau jaučiu pilietinę pareigą ginti žmogiško elgesio taisykles.

Gabrielius Landsbergis bando eiti į didžiąją politiką. Girdėjau kalbant, kad tai dar vienas genialus senjoro Vytauto Landsbergio ėjimas. Dar vienas puikus jo politinis projektas. Mano manymu, tai nėra genialus veiksmas. Greičiau tai yra primityvus politinio egoizmo aktas, kai akiplėšiškai mūsų visuomenei siekiama primesti dinastinį valdymą. Tai galima pavadinti ir kitaip – įžūlus nepotizmas. O nepotizmas – tai viena iš korupcijos formų. Greta tokių, kaip viešųjų išteklių naudojimas siekiant privačios naudos, prekyba įtaka, turto prievartavimas, kyšio reikalavimas, kyšio davimas, favoritizmas ir t.t.

Korupcija kaip vėžys griauna politinę, teisinę, administracinę sistemas, nes, tarkim, korumpuoti politikai, teisėsaugos atstovai ir biurokratai vietoj to, kad atstovautų bendrąjį gėrį, pastarąjį paverčia priedanga privatiems, klaniniams ar šeimyniniams interesams įgyvendinti. Tai demoralizuoja visuomenę, menkina jos pasitikėjimą politinės, teisinės ir kitos valdžios institucijomis. O ta demoralizacija įneša chaosą į šalies gyvenimą, jį dezorganizuoja, nes bent jau tam tikru mastu nustoja veikti morale ir teise grįstos viešojo gyvenimo taisyklės. (more…)

Aurelija Stancikienė

Ką balsuodami už Žemės gelmių įstatymo pataisas pasirinks mano kolegos – Seimo nariai: neįkainuojamą visų mūsų turtą – geriamąjį vandenį ar juos deginančią sąžinę – skalūnų dujas?

Mūsų vanduo buvo geras, bet dabar jis užterštas. Vanduo dvokia, jo negeria net gyvuliai.

Anksčiau mes galėjome gerti vandenį iš savo šulinių, bet dabar geriame jį tik iš butelių, kuriuos perkame iš vandens banko.

Tokius ir panašius Pensilvanijos valstijos (JAV), kur išvystyta skalūnų dujų gavyba, gyventojų skundus Lietuva neseniai galėjo išgirsti kone per visas televizijas, kai buvo rodomas Didžiosios Britanijos režisieriaus Jeft Wilkinson dokumentinis filmas „Skalūnų dujos – naujoji energetikos karštligė“. Ir aikčioti, matydama, kaip užsiliepsnoja iš skalūnų telkinio atitekėjęs vanduo.

Nei Didžioji Britanija, nei Prancūzija neskuba tapti skalūnų dujų revoliucijos vėliavneše. Tuo tarpu Lietuva jos griebėsi viena pirmųjų pasaulyje.

Jau iš pat pradžių tapo akivaizdu, kad nuo to jos nesulaikys nei Žalieji, nei protestuojantys vietos gyventojai, nei saujelė Seimo narių, kuriems už siaurus lobistų interesus svarbiau Lietuvos žemė, jos natūralios gelmės ir vis dar gyva esanti jos gamta.

Buvau ir tebesu prieš skalūnų dujoms išgauti naudojamas agresyvias technologijas, hidraulinį uolienų ardymą – niekas nežino, ar vėliau jis nesukels žemės seisminių procesų – geologija šioje srityje juk tebėra kūdikystėje.

Tai tik viena neištirta šios technologijos pusė

Ne mažiau pavojų kelia cheminio kokteilio pumpavimas į gręžinius, požemines toksinių medžiagų saugyklas.

Dujų gavyba suinteresuoti asmenys skalūnų paieškoms naudojamų medžiagų, žinoma, nevadina cheminiu kokteiliu. Nevadina jų net atliekomis, kurias iki šiol draudėme laidoti žemėje. O kas yra tyrimui naudojamos ir žemės gelmėse paliktos medžiagos? Mineralai, vitaminai? (more…)

Tokiems dalykams ruošiamasi naktyje. O daroma tai iš ryto…

Šiandien lygiai 3 metai nuo 2012-ųjų kovo 23-osios, kai Garliavos Mergaitė patyrė kaukėtos, neva, „saugančios Lietuvos” smurtą!

Beje, tas tyčinis įskaudinimas pasižymi tuo, kad tą dieną, kaip ir šiandien, Mergaitės Močiūtės sesuo Audronė Skučienė ir kunigas jonas Varkala minėjo savo Gimtadienį. „Drąsos kelias” partijos pirminkas Jonas Varkala ir pavaduotoja Audronė Skučienė yra paženklinti tos cinizmo siautėjimo dienos Vaiko skausmo, kurį sukėlė valsytybė (atkreipkite dėmesį į kaukėto saugos pareigūno rankas, ir nereikės aiškinti, kaip „prievarta vaiko atžvilgiu negalima”).

LR Seimas kovo 19 d. nuo 10 val. ryto svarstė šauktinių į Lietuvos kariuomenę atnaujinimą. Seimo nariai – 112 balsų už, 3 prieš, 5 susilaikė – pritarė Valstybės gynybos tarybos (VGT) ir Vyriausybės sprendimui grąžinti šauktinių kariuomenę.

Seimo nario  profesoriaus Povilo Gylio pasisakymas 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Seime, kai Seimas ypatingos skubos tvarka atnaujino šauktinių kariuomenę, panaikintą prieš 7 metus:

„Iš tikrųjų klausimas yra labai rimtas. Bet aš manau, nemaža dalis žmonių, gal būt privengdami nepasako vieno svarbaus dalyko. Klausimas yra toks rimtas, kad jis reikalauja labai rimto svarstymo. Aš visą laiką buvau už šauktinių kariuomenę.  Aš piktinausi tuo, kai ji buvo panaikinta. Bet aš visiškai nesutinku su ta isterija ir ceitnoto situacija, kuri dabar yra kuriama. Tai yra rimtas įstatymas, kompleksinis įstatymas.

Aš kaltinu visą elitą dėl to, kad, pirma, buvo panaikinta, antra, kad yra vėluojama. Mes metus turime šitą situaciją. Galėjome šitą padaryti, ar – ne? Per metus. Per pusę, per keturis mėnesius. Ne, mes norim padaryti per kelias valandas tai, kas reikalauja rimto svarstymo.

Jokio tarimosi su visuomene nebuvo. Nebuvo rimto susitikimo.

Atėjo, reiškia, keli žmonės, nusprendė, ir dabar paklusniai visas Seimas nesvarstęs eina į sprendimą!”

Sveikiname visus politinės partijos „Drąsos kelias” narius minint partijos įkūrimo dieną. 2012-ųjų kovo 19-ąją Teisingumo ministerija „iškošusi” visas pripažinimo procedūras, kai 2012-ųjų sausio 29-ą dieną įsisteigė partija, turėjo pagaliau DK partiją užregistruoti. Taigi, faktinė partijos „Drąsos kelias” atsiradimo data legaliame politinių Lietuvos vienetų sąraše yra laikoma būtent 2012-ųjų kovo 19-oji. Priminsime partijos nariams ir visiems bendraminčiams ir bičiuliams, kad, būtent, nuo tos dienos prasidėjo aktyvūs Lietuvos tuometinių valdančiųjų veiksmai, vedę į kovo 23-os dienos grubų jėgos struktūrų smurtą prieš Mergaitę Garliavoje. 50 dienų trukusi agresija prieš Vaiką baigėsi žiauriąja gegužės 17-ąja.

Va, toks buvo partijos „Drąsos kelias” krikštas ir širdies jautrumo patikrinimas jau pirmosiomis partijos dienomis. Priminsime mažą detalę: teisingumą tuo metu vykdė Teisingumo ministras liberalas Remigijus Šimašius (žmonės sako, kad vilniečiams jis labai mielas ir priimtinas), kuriam, ko gero, buvo didelis galvos skausmas kovo 23-os dienos įvykių Garliavoje viešumas, kai žmonės sugebėjo Pasauliui paskelbti pirmąsias smurto scenas prieš Mergaitę. Antrą kartą, gegužės 17-osios rytą, nusukdami kameras ir įslaptindami vaizdo medžiagas apie smurtą ir prievartą prieš Vaiką jie tų „klaidų” nebedarė.

Taigi, tokia buvo partijos pradžia. Jos žlugdymas prasidėjęs nuo pirmųjų dienų tęsėsi iki 2014 m. birželio 19-osios, kai Seimo kartelis atėmė mandatą partijos vėliavai – Neringai Venckienei. Partijos žlugdymas tęsėsi ir tebesitęsia tendencingoje žiniasklaidoje. Tačiau, nepaisant sunkių momentų, pažeminimo ar net paniekos, partija gyvuodama primena, kad į pražūtį visuomet kelias yra platus, kuriuo, renkantis politinį savo Nacijos likimą, nevertėtų eiti. Todėl „Drąsos kelias” lieka kaip sąžinės balsas, kuris net juodžiausioje naktyje, rodo šviesą!..

2 metai ir 10 mėnesių praėjo po žiauraus ryto 2012-ųjų gegužės 17-ąją. Rinkimai Lietuvoje parodė, kad žmonės greitai pamiršta, kas yra kas ir net išrenka būti atsakingais už kitus tuos, kurie nepadarė jokios atgailos dėl suluošinto mažos Mergaitės likimo. Norime priminti šį žiaurų rytą, kad mes patys neužsimirštume ir gyventume taip, kad tokie įvykiai nebesugrįžtų. Esame solidarūs su tais, kuriuos skriaudžia ir kviečiame į savo gyvenimo išgelbėjimą ir tuos, kurie skriaudžia…
Verta prisiminti: