2014 m. iepos 9 d., balsas.lt skaitome įdomią liberalų žinutę partijai „Drąsos kelias”. Eligijus Masiulis, kaip tikras anų laikų revoliucionierius pradeda žodžio „likvidacija” atgaivinimą. Liberalai rodo viską, kad apie juos pasakytume, jog „apetitas jiems kyla bevalgant”. Jie taip bijojo Seimo narės Neringos Venckienės, kad, anot liberalų atstovo E. Gentvilo, „sudegino jos imiunitetą, kaip fašistai prieš 70 metų sudegino Pirčiupių kaimą”. Dabar jie negali ramiai miegoti, žinodami, kad dar nesudeginta, kaip Pirčiupiai ar dar kokie kiti nelaimingieji masinio genocido laikais, „Drąsos kelio” partija.

Matyt liberalams labai rupi, kad 2015 m. kovo 1 d.„Drąsos kelias” nedalyvautų savivaldybių ir tiesioginių merų rinkimuose.

Vadinasi, „Drąsos kelias” užlipo ant tinkamo „mazolio”.

O liberalų vedliui turbūt su atmintimi negerai. Primindamas partijai „Drąsos kelias” teisėtai pervadamas sumas, E. Masiulis nepaminėjo, kad biudžeto lėšos buvo paskirtos ne tik „Drąsos kelio” partijai, kurios 7 sąrašo nariai tapo Seimo nariais. Beje, Stasys Brundza 9-uoju numeriu yra išrinktas 2012 metų spalio 14 d. ir ne „Tvarkos ir Teisingumo” partijoje, o partijos „Drąsos kelias” deleguotame sąraše. Būtų, žinoma labai puiku, kad šių detalių ir pats Seimo narys nepamirštų. ir kieno mandato atėmimo kaina Stasys Brundza įgijo tą mandatą… Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad S. Brundza buvo, neva, nerinktas Lietuvos žmonių.  110 tūkstančių žmonių  turi pilną teisę klausti Seimo nario S. Brundzos, kodėl nepratęsė „Drąsos kelio” frakcijos idėjos…

Taigi, biudžeto lėšos paskirtos tiek liberalams, tiek kiekvienai kitai, į Seimą išrinktai partijai. Beje, toks partijų finansavimo įstatymas buvo sugalvotas ir priimtas valdant konservatoriams ir liberalams. Ta pati Neringa Venckienė siulė peržiūrėti partijų finansavimo įstatymą. Bet vėl eilinį kartą buvo išjuokta. Taip kaip buvo išjuokta dėl siūlymo nerinkti Seimo narių iš eilės trečiai kadencijai. Nors politologas Vytautas Dumbliauskas šį įstatymo projektą įvardino, kaip būdą Lietuvoje daug ką keisti į gerą. 

Taigi, biudžetu maitinti Seime išrinktas partijas, yra sugalvojusi visiškai ne Neringa Venckienė, o koncervatorių-liberalų 2008-2012 metų Seimas.

Patarimas meluojantiems: turėkite gerą atmintį! Kitaip laukia visiškas susimaišymas.

Stasys BRUNDZA gimė 1947 m. vasario 22 d. Kaune.                                              1964 m. įstojo į Kauno politechnikos institutą.
1976 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Specialybė – inžinierius mechanikas (automobilis ir autoūkis).
2005 m. spalio 18 d. Briuselyje, Europos informatizacijos akademijoje, apgynė filosofijos daktaro disertaciją. 2005 m. lapkričio 17 d. mokslo laipsnis buvo nostrifikuotas Maskvoje ir Rusijos Aukščiausiojo atestacijos kvalifikacinio komiteto suteiktas technikos mokslų kandidato laipsnis.
2006 m. lapkričio 18 d. Briuselyje, Europos informatizacijos akademijoje, apgynė filosofijos „Grand Doctor“ disertaciją. 2007 m. vasario 8 d. laipsnis buvo nostrifikuotas Maskvoje ir Rusijos Aukščiausiasis atestacijos komitetas suteikė technikos mokslų daktaro laipsnį.
2006 m. gruodžio 18 d. Europos informatizacijos akademijoje buvo suteiktas profesoriaus vardas.           2007 m. vasario 15 d. Rusijos Aukščiausiojo atestacijos komiteto sprendimu buvo suteiktas profesoriaus vardas. Specialybė Nr. 05.22.10. „Automobilių transporto eksploatacija“.
1982–1988 m. buvo sportinių automobilių „Lada VFTS“ gamybos vadovas.
1988–1992 m. – sportinių automobilių gamyklos EVA generalinis direktorius.
1991–2001 m. – „Volvo Truck Corp.“ atstovas Lietuvoje.
Nuo 1991 m. – „Thermo King“ atstovas Lietuvoje.
1992–2001 m. – „Audi“ ir „VW“ importuotojas Lietuvoje.
2003–2004 m. – AB banko „Snoras“ tarybos pirmininkas.
Nuo 1992 m. – Vilniaus ROTARY klubo narys.
1993–2003 m. – Tautinio olimpinio komiteto narys.
1996–1999 m. ir 2004–2007 m. – Lietuvos autoverslininkų asociacijos prezidentas.
1996–2003 m. – Lietuvos automobilių klubo prezidentas.
Nuo 2003 m. – Lietuvos automobilių klubo garbės prezidentas.
2007–2008 m. – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko visuomeninis konsultantas saugaus eismo klausimais.
Nuo 2009 m. – Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro visuomeninis konsultantas saugaus eismo klausimais.
Nuo 2011 m. liepos mėn. – Vilniaus miesto mero visuomeninis padėjėjas saugaus eismo klausimais.
1984 m. už automobilių sporto pasiekimus apdovanotas „Garbės ženklo“ ordinu.
1997 m. už nuopelnus Maltos ordinui apdovanotas Maltos ordino Sidabro medaliu.
2007 m. apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
2007 m. apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Sporto garbės komandoro ženklu.
Dešimt kartų buvo Sovietų Sąjungos autoralio čempionas.
1999 m. išrinktas geriausiu XX a. Lietuvos autosportininku.
Gyvenime pavyko nemažai pasiekti automobilių sporto srityje, atsižvelgiant į technines galimybes; įgyvendino svajonę Lietuvoje įkurti sportinių automobilių gamyklą. Deja, atėjo laikas, kai ši gamykla tapo nereikalinga, bet sukurta nebloga techninė bazė ir sukaupta patirtis buvo gana sėkmingai panaudota automobilių versle.
Taip pat pavyko įgyvendinti nemažai kitų projektų, susijusių su automobilių transportu. Bet daugybės sumanymų (pvz., įkurti automobilių surinkimo įmonę Lietuvoje) dėl ekonominių, politinių ir kitų priežasčių nepavyko įgyvendinti.
Pomėgiai: muzika, antikvariniai automobiliai. 1998 m. įkūrė VšĮ Stasio Brundzos automobilių ir transporto muziejų. Šiuo metu muziejuje yra 110 automobilių ir 20 motociklų.
Laisvai kalba rusų, vokiečių kalbomis, gali susikalbėti angliškai.

Iš vrk.lt

Lietuva visuomet buvo mūsų namai! Šitos tikrovės neišraus iš mūsų širdžių nei svetimi, nei savi!..

Švęskite JAUTRUMĄ!

Švęskite TEISINGUMĄ!

Švęskite TIESĄ!

Švęskite AMŽINUMĄ!

Švęskite SAVĘS ATIDAVIMĄ!

Švęskite LIETUVĄ!

dr. Laisvūnas Šopauskas

iš tiesos.lt

Birželio 27 dieną, penktadienį, LRT vyko vienintelė debatų laida, skirta sekmadienį įvyksiančiam referendumui.

Kaip visiems puikiai žinoma, debatai yra formali diskusija, kurioje dalyvauja šalys, besilaikančios skirtingų pozicijų tam tikru klausimu, ir kurioje tos šalys pristato argumentus, pagrindžiančius savąją ir griaunančius svetimą poziciją. Debatuose, šalia diskutuojančių šalių, paprastai būna ir moderatorius. Pastarojo uždavinys yra padėti abiems pusėms diskutuoti produktyviai – palaikyti diskusijos tvarką, neleisti kalbėtojams nukrypti nuo temos, įžeidinėti vieniems kitus, užsiiminėti manipuliacijomis ir pan. Suprantama, kad moderatorius savo vaidmenį tinkamai gali atlikti tik tada, kai yra nešališkas, kompetentingas ir pelnęs visų diskusijos šalių pagarbą.

Aptariamuose debatuose dalyvavo referendumo iniciatoriai Pranciškus Šliužas, Rita Jusienė ir savivaldžios visuomenės idėją palaikantis Darius Kuolys, atstovavę referendumui teikiamo įstatymo šalininkams, ir Seimo nariai Julius Sabatauskas bei Remigijus Šimašius ir Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos garbės pirmininkas Vytautas Landsbergis, atstovavę priešininkams. Debatus moderavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis.

Jau nebe pirmą kartą LRT vykstančiuose debatuose matėme tą pačią netikusią scenografiją. Debatų samprata reikalautų, kad diskutuojančios pusės stovėtų viena priešais kitą, matytų vienas kito veidus ir diskutuotų. Bet jau kelintą kartą visi debatų dalyviai buvo išrikiuoti prieš „moderatorių“, kuris pačios scenografijos buvo paverstas svarbiausia figūra – valią primetančia, kone tardančia.

Įdomybės prasidėjo nuo pat pirmųjų debatų minučių. E. Jakilaitis net nebandė apsimesti nešališku ir iš karto pasitelkė visą arsenalą priemonių siekdamas, kad žiūrovai viską suprastų „taip, kaip reikia“. Nepretenduodamas atskleisti visus E.Jakilaičio „triukus“, išvardysiu tuos, kurie laidoje panaudoti po keletą sykių ir iškart matomi:

1) primityvios sugestijos;
2) užgauliojimas;
3) melas;
4) neteisėtas įsitraukimas į diskusiją;
5) visažinystės imitavimas;
6) neparankaus kalbėtojo nutraukimas;
7) nuostatos ir klausimų tendencingumas. (more…)

Toks klausimas man kilo stebint referendumui skirtą televizijos laidą, kurioje buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas atvirai ir „kietai“ agitavo žmones jame nedalyvauti.

Man nekilo klausimas dėl to, kad jis pats atsisako vykdyti savo, kaip piliečio, pareigą. Negalėjo kilti abejonių ir dėl to, kad jis ir kitus mūsų šalies žmones ragina nedalyvauti išreiškiant pilietinę valią.

Bet kuriam politiniu gyvenimu besidominčiam žmogui akivaizdu, kad toks kalbėjimas ir veikimas viešojoje erdvėje reiškia de facto pilietybės atsisakymą. Jei asmuo nevykdo savo pilietinės pareigos, jis faktiškai „nusipilietina“. Tokia persona realiai tampa NEPILIEČIU bent jau pagal vieną požymį. Taigi, kodėl jis taip pasielgė?

Tikras pilietis domisi savo pilies, savo valstybės reikalais, jis pasiruošęs savo pilį ginti ne tik nuo fizinių, taip pat ir karinių pavojų. O juk egzistuoja ir nefizinės, neapčiuopiamos grėsmės – realios padėties, bendrojo gėrio nesuvokimas, negebėjimas veikti solidariai dėl bendro tikslo ir panašiai. (more…)

Pašalinus iš Seimo Neringą Venckienę žiniasklaidoje pasklido kalbos apie partijos Drąsos Kelias  „laidotuves”.  Išardyta frakcija Seime, ištrinta užrašai, pareikalauta greičiau atlaisvint kabinetą, bet net nužudžius idėjos nešėją, lieka idėja.

„Drąsos Kelio” ideologija baugina tuos, kuriems tereikalingi paklusnieji, šiandien jiems pakanka plikos galios, nepavykus referendumui dėl žemės, galia absoliučiai triumfuoja. Kaip realizuojasi toji galia, pailiustruosiu:Atėjusiį susitikimą su Drąsos Kelio” žmonėmis sena pažystama byloja, kad būtų atėjusi ir kaimynė, bet jos dukra dirba seniūnijoje valytoja, gali išmesti… sužinoję… Gali išmesti, nes ėjo į Referendumą, dalyvavo „disidentų” renginyje ir pan. Mažųjų biurokratų, jų giminių, pažystamų ir maža mąstančių ir labai paklusnių pakanka išlaikyti valdžią. Sukūrus dvipartinę sistemą puikiai sektųsi žaisti valdomą demokratiją gražiu „vakarietišku” veidu.

„Drąsos Kelias” turi sunkumų… Reikalingas drąsus, išprusęs, savarankiškai mąstantis rinkėjas… Siauri „Drąsos kelio” vartai… keliu atėjęs ne vienas prie vartų suka į šoną… nešulys per didelis, vartai per ankšti ir platesni vartai gundančiai arti… Drąsos Keliui belieka drąsiai prisiimt sunkumus ir perimt estafetę iš Suvalkijos valstiečių streiko 1935m. dalyvių, kur ne vieną pasitiko savos policijos kulka, perimant optimizmą ir drąsą pokario griuvėsiuose bemąstančių apie naujos Lietuvos statybą ant pilnutinės demokratijos pamatų, perimant kantrybę perrašant „mašinėlėmis“ jų knygas ir kaip žiemkenčiams po sovietinės stagnacijos sniegu belaukiant pavasario laikyti tautos gyvastį. Sulaukėm…

Mt 13 25 Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.

Budintieji pasirodė juokingi, nereikalingi, atsilikę nuo vakarų, ar apskritai net komunistai… Pabiro piktžolės ir stelbia žmogiškumą… pramiegojom, bijojom…

O tas, kuriam buvo pavesta budėti rašė. JONAS PAULIUS II ENCIKLIKAREDEMPTOR HOMINIS:

„Žmogus negali gyventi be meilės. Žmogus pasidaro pats sau nebesuvokiama esybe ir jo gyvenimas nebetenka prasmės, jeigu jam neapsireiškia meilė, jei jis nesusitinka su meile, jei nepajunta jos ir kokiu nors būdu nepadaro jos sava, jeigu negali joje gyvai dalyvauti. Ir būtent todėl Kristus – Atpirkėjas, kaip jau buvo minėta, “tobulai apreiškia žmogų pačiam žmogui”.

Tai ir yra toji – jei taip galima išsireikšti – Atpirkimo paslapties žmogiškoji vertė.“ Liberalizmo suniekintam žmogui skelbti, kad jis Dievo brolis, priminti, kad yra dieviškas džiaugsmas daryti gera, kad dirbdamas jis kuria save, kad verslininkas gali tarnauti savo turtu… tai  drąsu. Drąsu žmones kviesti, ne į šventes, vaišes, bet į sales kalbėti ir klausytis suniekintos tėvynės dejonių, ieškot sprendimų. Tai mano nuomonė. „Mūsų politikos tikslas – garbinga, teisinga, teisinė ir iš tiesų laisva nuo politinės korupcijos Lietuva bei ryžtas spręsti paveldėtas problemas. Vienu svarbiausiu strateginiu politikos uždaviniu laikome itin sudėtingoje padėtyje atsidūrusios teisėsaugos pertvarką, kas yra ekonominės gerovės garantas.“ Tai, partijos „Drąsos Kelias” programinis teiginys. Drąsus teiginys… Ypatingai pastarųjų įvykių kontekste.

Politinės partijos „Drąsos kelias” pirmininkas Jonas Varkala