DK pareiškimas dėl vainiko išniekinimo

A.Svarinskui organizuotų valstybinių laidotuvių
komisijos pirmininkui
Juozui Olekui

PRAŠYMAS 2014-07-22
Išaiškinti nurodytas aplinkybes

Į a.a. monsinjoro A. Svarinsko atsisveikinimą Šv. Ignoto bažnyčios kriptoje nuo Neringos Venckienės Laimos ir Vytauto Kedžių buvo atvežtas vainikas skirtas pagerbti mirusįjį. Laidotuvių dieną šis vainikas buvo be monsinjorui skirtų padėkos žodžių.
Prašome išsiaiškinti Kada? Kas?  Kokiu būdu?  Kodėl? nusegė nuo vainiko juostą su monsinjorui  A. Svarinskui skirtais žodžiais.
Pateikiame Jums prie šio prašymo dvi foto nuotraukas, darytas skirtingomis dienomis, su užfiksuotomis aplinkybėmis.

Deimantė su mons. A. Svarinsko padovanotu rožiniu 2012 m. gegužę. Foto: Dobravolskio

Štai ir vėl 17-oji. Tik kelinta ji mums? Sunku prisiminti ir suskaičiuoti. Bet yra kas skaičiuoja, tai – seneliai, tetos ir dėdės, pusbroliai ir pusseserės, draugai ir kaimynai. Skaičiuoja ir paprasti Žmonės, kuriems rūpi kito skausmas, kurie negali pamiršti išgyventų įvykių, matytų vaizdų televizijos ekrane. Girdėtų ir klausytų kalbų ir valdžios atstovų postringavimų.
O kaip neskaičiuos laiko tie vaikai, kurie žaidė su senelių šviesiaplauke kieme, kurie piešė kartu kreidelėmis ar pūtė balionus.
Laikas bėga, žinių nėra. Seneliams nesuteikiama viltis pamatyti anūkę. Ar maža mūsų valstybėje egoizmo, šaltakraujiškumo? O gal dar per mažai pagiežos ir smurto? Nejau mes esame tokie abejingi viskam?
Klausimų galėtų būti dar tūkstančiai, bet kur rasti atsakymus? Kaip padėti skausmo ištiktiems žmonėms, kaip praturtinti ir nuraminti Jų žilas galvas, kad auksaspalvėse vakarėjančiose dienose galėtų būti ramūs. Čia ir vėl, gaila bet atsakymo nėra.
VALSTYBE, ne Prezidente, ne Seimo pirmininke, ne vaiko teisių apsaugos kontroliere, ne valdžios vyrai. Kreipiuosi ne į Jus, kreipiuosi į VALSTYBĘ, tu, esi tai kas visus vienija. Padėk tiems, kuriems tavo pagalbos reikia, suteik galimybę 26 mėnesius anūkės nemačiusiems seneliams išgirsti augintos mergaitės balsą. Suteik  ramybę ir neatimk vilties, juk tik tokių žmonių dėka TU esi mūsų visų VALSTYBĖ, tu esi nepriklausoma Lietuva.

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas 1925 01 21 – 2014 07 17

Biografija:

Kunigas prelatas, tikėjimo ir laisvės gynėjas, politinis kalinys

Gimimo data: 1925-01-21
Gimimo vietovė: Kadrėnų kaimas Ukmergės rajone

Tėvai: Vaclovas Svarinskas (?–1973) ir Apolonija Petronytė-Svarinskienė (1900–1977) – religingi žemdirbiai, vidutiniai ūkininkai, turėjo 13 hektarų žemės. Buvo vyriausias trijų vaikų šeimoje, brolis Vytautas Svarinskas (1927–?) ir sesuo Janina Svarinskaitė-Pupkienė (1934–?).

1932–1936 m. mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, 1936–1942 m. – Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. 1942–1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje kaip planingą laisvės kovą.

1946 m. pavasarį A. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl paliko nebaigtas studijas seminarijoje ir išėjo pas partizanus, 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Jis aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais.

1946 m. gruodžio 21 d. jis buvo areštuotas, tris mėnesius žiauriai tardytas ir kankintas, paskui už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų darbo pataisos lagerių ir 5 metus be teisių. 1947–1956 m. jis kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje, dirbo naktiniu sargu, felčeriu.

Lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino A. Svarinską kunigu.

Grįžęs į Lietuvą, A. Svarinskas 1956–1957 m. tarnavo altarista Kulautuvos (Kauno r.) parapijoje, 1958 m. tris mėnesius buvo vikaras Betygalos (Raseinių r.) parapijoje. Jis aktyviai dirbo su jaunimu, auklėjo jį tautine ir religine dvasia.

1957 m. gruodį sovietinio saugumo pareigūnai padarė kratą ir rado keletą senų knygų, išleistų dar Nepriklausomoje Lietuvoje. 1958 m. balandį A. Svarinskas vėl buvo areštuotas ir nuteistas 6 metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą, 1958–1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose. 1961 m. už akių jį dar nuteisė ir LSSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu, jis buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą.

1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą, A. Svarinskas tik po 20 mėnesių vėl gavo leidimą dirbti kunigu, nuolat buvo saugumo sekamas. 1965–1971 m. jis buvo Miroslavo (Alytaus r.) Švč. Trejybės parapijos vikaras ir Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos vikaras, 1971–1976 m. tarnavo Igliaukos (Marijampolės r.) Šv. Kazimiero parapijos klebonu, kartu aptarnaudamas ir Patilčių (Marijampolės r.) Šv. Petro Išvadavimo parapiją. Nuo 1972 m. A. Svarinskas bendradarbiavo 1972 m. kovo 19 d. pradėtame leisti pogrindiniame leidinyje “Lietuvos katalikų bažnyčios kronika”.

1976–1983 m. jis buvo Viduklės (Raseinių r.) Šv. Kryžiaus parapijos klebonas. Viduklėje jis pradėjo naują laisvės kovos etapą, kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, tapo dvasiniu lyderiu, rengė viešas tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, turėjo itin didelę įtaką tikinčiajam jaunimui.

1978 m. lapkričio 13 d. kartu su kitais kunigais disidentais A. Svarinskas įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus ir taip išgarsino Viduklės tikinčiųjų veiklą visame pasaulyje. 1981 m. jis suremontavo Viduklės bažnyčią ir šventorių, perstatė Jėzaus Nazariečio koplyčią šventoriuje.

Už pogrindinę antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. sausio 26 d. Viduklėje A. Svarinskas buvo trečią kartą areštuotas, o 1983 m. gegužės 6 d. nuteistas 7 metams griežtojo režimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983-1988 m. jis kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose.

Po to, kai 1988 m. Maskvoje lankęsis JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas paprašė SSRS vadovo Michailo Gorbačiovą išlaisvinti A. Svarinską, 1988 m. liepos 11 d. kalinys buvo iš lagerio paleistas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988–1990 m. jis lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje ir bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net 11 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę jis grįžo į Lietuvą.

1990–1991 m. A. Svarinskas dirbo kardinolo Vincento Sladkevičiaus kancleriu. 1991–1995 m. jis buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, dimisijos pulkininkas – pirmasis šias pareigas Lietuvoje ėjęs dvasininkas.

1991 m. rugsėjo 14 d. A. Svarinskas buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatu ir ėjo šias pareigas iki 1992 m. lapkričio 22 d. – kadencijos pabaigos.

1997–1998 m. A. Svarinskas buvo Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios altarista bei Kauno Prisikėlimo bažnyčios kunigas talkininkas, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionas.

1998–2000 m. A. Svarinskas gyveno Anykščių rajone ir buvo Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas. Čia jis globojo mokyklas, materialiai rėmė vargstančias šeimas, įrengė tikinčiųjų poreikiams koplyčią Žibučiuose, ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti Šv. Jono Krikštytojo šaltinio aplinką. Jis taip pat rūpinosi ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo pagerbimu ir įamžinimu Kavarsko parapijoje.

A. Svarinskas buvo numatęs įrengti Kavarske simbolines Laisvės kovotojų kapinaites 186-iems XX a. viduryje žuvusiems ir nežinia kur užkastiems kavarskiečiams partizanams atminti. Kunigui išvykus, ši jo idėja, nesulaukusi vietos valdžios pritarimo ir paramos, liko neįgyvendinta.

Nuo 2000 m. kovo 30 d. iki šiol jis yra Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas, Lietuvos atsargos kariškių mandatų ir etikos komisijos pirmininkas.

Jis pastatė 5 ornamentuotus kryžius Lietuvos didvyriams atminti Ukmergės ir Kėdainių rajonuose (2001 m.), 1996 m. gimtajame Kadrėnų kaime (Ukmergės r.) A. Svarinskas įkūrė dabar dažnai jo vardu vadinamą parką Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti. Vaizdingoje vietoje prie Mūšios upės jo iniciatyva pastatyti keli Kančios kelią žymintys ir partizanų atminimą įamžinantys kryžiai, iškasti tvenkiniai, įrengtos poilsinės su suolais. 2006 m. rugsėjo 22 d. A. Svarinsko parke buvo atidengtas paminklas generolui Povilui Plechavičiui.

Jis taip pat kuria Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio memorialą Kryžkalnyje (Raseinių r.).

A. Svarinskui suteiktas Monsinjoro titulas, jis yra Kauno arkivyskupijos kurijos kunigų tarybos narys, prelatas.

Jis buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, buvo šios partijos Mandatų ir etikos komisijos narys. Dabar jis yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys.

A. Svarinskas parašė ir paskelbė rinkiniuose bei periodikoje prisiminimų apie Lietuvos kunigus, apie dvasininkus – Sibiro kankinius. Jis išleido atsiminimų rinkinio “Monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Nepataisomasis” pirmąją dalį (2014 m.).

A. Svarinskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.), atminimo medaliu “Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui 20 metų” (2010 m.).

Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo aukščiausiu savo apdovanojimu – Šaulių Žvaigžde. Už žmogaus teisių kovą jis buvo apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą “II Grand Cordon”. Jam įteiktas pirmasis Lietuvos kariuomenės padėkos ženklas – statulėlė “Lietuvos karžygis” (2008 m.). Jis yra Lecco miesto (Italija) garbės pilietis. Jis tapo projekto “Yra šalis…” nominantu “Dešimt+” asmenybių dvasininkų kategorijoje.

Iš anystenai.lt

Klaipėdos apylinkės prokurorė Danutė Rudienė penkiems žemės referendumo parašų rinkėjams iškėlė administracines bylas dėl referendumo tvarkos pažeidimų. Mano supratimu, tie pažeidimai tokie neesminiai, kad juos sunku vertinti kitaip, kaip valdžios kerštą už nepatinkančią piliečių iniciatyvą.Štai Vytautas Švanys kaltinamas tuo, kad patvirtino vieną parašų lapą už Pauliną Žemgulienę, nors tame lape parašus surinko P. Žemgulienė, o ne V. Švanys. Esmė tokia: surinktų parašų lapą patvirtina parašų rinkėjas; kai parašų lapai iš Klaipėdos pasiekė Vilnių, V. Švanys pastebėjo, jog P. Žemgulienė netyčia pamiršo patvirtinti vieną lapą, laiko siųsti atgal nebeliko, tad susiskambino su ja ir jai sutikus vietoj jos pasirašė.

Ar supratote: tas V. Švanio tvirtinimo parašas neįsiskaičiuoja į referendumui būtinų parašų skaičių, yra neesminis, formalus, nepažeidžia niekieno valios, taigi – nepiktybiškas.

Panašiai yra ir su visais kitais „pažeidėjais”, todėl prokurorė buvo priversta konstatuoti: „Tyrimo metu nenustatyta duomenų, kurių pagrindu būtų galima vertinti, kad atlikti veiksmai, kuriais buvo padarytas poveikis referendumo rezultatams ar siekiama tokį poveikį padaryti, todėl tyrimas dėl veikos, numatytos BK 173 str. nutrauktinas, tiriamuosiuose įvykiuose nenustačius būtinųjų veikos, numatytos BK 173 straipsnyje, požymių – motyvų ir padarinių”.

Taigi jokių akivaizdžių parašų klastojimo ar spaudimo atvejų nerasta, tačiau vis tiek iškeliamos penkios administracinės bylos – juk kažkaip reikia nubausti tuos nepaklusnius maištinguosius, kažkaip reikia pateisinti politikų ir jai paklusnių žiniasklaidininkų triūbijimus apie apgautus žmones, apie masinius klastojimus ar rusų agentų įtaką.

Jei bus nuteistų, tegul ir už menkaverčius pažeidimus, bus skambių antraščių, valdžia ir vėl bus teisi. (more…)

Povilas Gylys. Autorius yra Seimo narys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, profesorius

Lietuva neturi tikro elito, beveik neturi galingų dvasios aristokratų. Ją valdo naujoji nomenklatūra. Egoistiška, savo interesų rate užsidariusi, nepatriotiška, baili, vasališka, instinktyviai ieškanti pono, kuriam galėtų paklusti. Neturėdama gilaus ir autentiško nacionalinių interesų suvokimo ji neturi aiškios valstybės reikalų tvarkymo strategijos nei šalies viduje, nei tarptautinėje arenoje.

Štai naujausias pavyzdys. Lenkijos Senato pirmininkas Bogdanas Borusevičius susitikime su lenkiškos žiniasklaidos atstovais iš Lietuvos, Latvijos, Čekijos, Vengrijos ir Kirgizijos pripažino, kad „vykdomas labai didelis SPAUDIMAS Lietuvai, kad ji laikytųsi Europos standartų”. Jis vos ne visam pasauliui apreiškė, kad dėl visko kalta Lietuva, ypač V.Landsbergis ir D.Grybauskaitė.

Kadangi lietuviai užsispyrę, elgiasi „neeuropietiškai”, sako svarbus kaimynų politikas, tai Lenkija nesiimtų ginti Lietuvos, jeigu mūsų šaliai iškiltų išorės grėsmės. Pabrėžiu, tai pasakė vienas iš NATO šalies narės politinių lyderių. Tai neordinarinis įvykis dvišaliuose ir daugiašaliuose mūsų šalies santykiuose. Pirmiausia tai yra VIEŠAS tarptautinio lygio pareiškimas, kuriame atvirai pripažįstama, kad Lietuvai daromas didelis spaudimas. Antra, nors tai, ko gero, svarbiau nei pirma, VIEŠAI sakoma, kad aukščiausiuose Lenkijos politiniuose sluoksniuose formuojasi nuomonė, jog ši šalis gali nevykdyti 5-jo Vašingtono sutarties straipsnio, kuriame sakoma, kad kilus grėsmei vienai šaliai VISOS šiaurės Atlanto aljanso narės ją įsipareigoja ginti. Tai reiškia, kol kas neformalų, vienpusį Vašingtono sutarties denonsavimą. Tokie  lenkų politikų pareiškimai daro didžiulę žalą ne tik dvišaliams Lietuvos ir Lenkijos santykiams, bet ir daugiašalei NATO struktūrai. Kaip po tokių pareiškimų turi jaustis vidutinis lietuvis, kuris ir šiaip turi abejonių dėl savo saugumo? Kaip į tai turėtų pažiūrėti NATO vadovybė, kitos aljanso šalys?

Jeigu tokį pareiškimą sau būtų leidęs koks nors pavienis lenkų politikos  marginalas, į jį būtų galima beveik nekreipti dėmesio. Tačiau tai sau leido pareikšti vienas iš tos šalies  politikos grandų, labai atsakingą politinį postą užimantis žmogus. Kaip tai galėjo atsitikti 21-ame amžiuje, Europos viduryje, Vakarų civilizacijos dalyje? Taip pat kyla natūralus klausimas: o kur mūsų valstybinių institucijų, pirmiausia prezidentūros ir užsienio reikalų ministerijos, reakcija? Kur pasislėpė mūsų nomenklatūriniai politologai ir apžvalgininkai? Kodėl diskusijos šiuo klausimu nesurengė taip vadinamas nacionalinis  transliuotojas? Iš šios „tylos – blogos bylos” galima padaryti išvadą – lietuviška nomenklatūra eilinį kartą nusprendė tylomis praryti lenkišką politinę piliulę. Manau, kad tai yra didelė klaida, nes tai yra neeilinis įvykis mūsų dvišaliuose santykiuose ir NATO gyvenime ir į jį reikia aiškiai ir kartu išmintingai reaguoti. (more…)

Viešojoje erdvėje pasirodė pranešimas, kad Eligijus Masiulis priešakyje su visa Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kad ši atsakytų ar „Drąsos Kelias” politinė partija nėra likviduotina. Noriu nuraminti visus, kuriems rūpi informacija susijusi su partijos veikla,  – partija nėra likviduotina Lietuvos Respublikos įstatymų atžvilgiu. Partijos narių skaičius yra pakankamas partijos veiklai vystyti.
Faktus gali patvirtinti Teisingumo ministerijos viešai skelbiami duomenys, tereikia tik susirasti šią informaciją, o ne kreiptis su viešais pareiškimais. Tiesiog juokinga, nes atrodo, kad seimo nariai net nemoka perskaityti valstybinių institucijų viešai skelbiamų ir visiems prieinamų ataskaitų. O kad ir kaip ne kuriems tai nepatiktų, narių skaičius tik didėja, o ne mažėja. Partija plečia savo veiklą steigdama skyrius. Bendrauja su visuomene, rengia jai skirtus renginius. „Drąsos Kelias” politinė partija finansuojama taip kaip ir visos kitos parlamentinės partijos, o lėšos skirstomos nepažeidžiant įstatymų numatytų reikalavimų.
Tai, kad Seime iširo „Drąsos Kelias” frakcija arba tai, kad Neringai Venckienei buvo panaikintas seimo nario mandatas dar nereiškia, kad visi kiti Lietuvos Respublikos piliečiai esantys partijos nariais išsiskirstė ar kitokiu būdu pasitraukė iš veiklos. Kiekvienas seimo narys yra laisvas apsispręsti, tačiau visada turėtų prisiminti, kas jį išrinko ir kokį pasitikėjimą jam suteikė. Todėl vienaip ar kitaip turėtų atsižvelgti į žmonių interesus ir reiškiamas nuomones. Tiems, kuriems rūpi tik kelti sumaištį arba rodyti, kad jie stengiasi dėl Lietuvos žmonių reikėtų pasakyti, kad mesti akmenį į kitą turi teisę tik tas, kuris pats yra be juodos dėmės. Labai gaila, kad mūsų valstybėje yra pirmiausiai skalbiami svetimi skalbiniai nepasižiūrint ar savieji yra švarūs.

Evelina
„Drąsos kelias” politinės partijos narė