Iš tv3.lt

Po žinios apie tai, kad JAV teismas atmetė Neringos Venckienės skundą dėl jos perdavimo Lietuvai, buvusios Seimo narės ir teisėjos sūnus Karolis toliau ragina žmones palaikyti jo mamą.

Jaunuolis pripažįsta, kad tai buvo paskutinis teismas JAV į kurį dar buvo galima kreiptis, tačiau jo sprendimas nuvylė, o tai reiškia, kad N. Venckienė neišvengiamai turėtų būti perduota Lietuvos teisėsaugai. „JAV Aukščiausiasis teismas nenurodė jokių argumentų, kodėl atsisakė svarstyti mano mamos skundo. Tiesiog buvo gautas atsakymas, kad skundas nebus svarstomas“, – portalui tv3.lt teigė K. Venckus. N. Venckienės sūnus JAV televizijai ašarodamas pasakojo apie baisybes, kurios jų laukia Lietuvoje N. Venckienės sūnus JAV televizijai ašarodamas pasakojo apie baisybes, kurios jų laukia Lietuvoje Bijo dėl savo saugumo K. Venckus per pokalbį su tv3.lt pripažįsta, kad iš esmės jiems net nebuvo leista teismui pateikti savų įrodymų bei išdėstyti savus argumentus: „Turėjome galimybę tik aiškintis dėl Lietuvos vyriausybės pateiktų „įrodymų”. Teismas neatsižvelgė į vaizdo ir garso įrašus iš gegužės 17-tos, neatsižvelgė ir į Lietuvos politikų ir pareigūnų parodymus kurie liudijo, kad Lietuvos vyriausybė pateikė melagingą informaciją.”

Anot K. Venckaus, iš viso yra keturi kaltinimai dėl kurių N Venckienė galės būti teisiama Lietuvoje. „Tai yra trukdymas antstolio veiklai, teismo sprendimo nevykdymas, nežymus sveikatos sutrikdymas ir pasipriešinimas valstybės tarnautojui. Visi kaltinimai susiję su policijos šturmu Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 dieną”, – pabrėžė N. Venckienės sūnus. Jaunuolis patvirtino, kad paskutinį kartą su N. Venckiene jis buvo susitikęs praėjusį penktadienį: „Mama laikosi normaliai, yra pasiruošusi tęsti kovą. Tačiau bijo dėl savo saugumo Lietuvoje.” Pats K. Venckus neplanuoja artimiausiu metu grįžti į tėvynę, net jei jo mama ir būtų perduota Lietuvai. „Su dabartine politine situacija, deja, nematau ateities gyvenant Lietuvoje. Bet kuriuo atveju, noriu padėkoti Lietuvos žmonėms už išreikštą palaikymą. Ir tikiuosi, kad dauguma jų ateis palaikyti mano mamos teismo posėdžiuose”, – pokalbį užbaigė K. Venckus. (more…)

Iš delfi.lt

„Aukščiausias teismas atsisakė svarstyti mano mamos skundą dėl pasenusio ekstradicijos įstatymo ir leido mano mamą išduoti Lietuvai” – feisbuke penktadienį pranešė buvusios teisėjos Neringos Venckienės sūnus Karolis Venckus.

„Deja, Amerikos kūrėjų įsitikinimas, kad laisvė ir teisingumas yra visuotinė teisė nebuvo įvykdytas šiame sprendime. Šis sprendimas buvo teisėtas, bet ne teisingas”, – tvirtino K. Venckus. Prašymą išnagrinėti ekstradicijos įstatymą Aukščiausiajam Teismui N. Venckienės advokatai pateikė prieš kelias savaites. Teismas, priėmęs prašymą, sustabdė N. Venckienės ekstradiciją trisdešimčiai dienų. Ekstradicija turėjo būti sustabdyti iki spalio pradžios. K. Venckus teigė, kad nuo pat pradžių, kai jo mama N. Venckienė buvo sulaikyta ir uždaryta į kalėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, jie susidūrė su ekstradicijos įstatymo spragomis. Vis dėlto, jo teigimu, kovoje buvo pasiekta ir pergalių – iš 39 kaltinimų, liko tik keturi. „Daugelis įrodymų kuriuos norėjome pateikti nebuvo priimti, ir turėjome galimybę tik aiškintis dėl Lietuvos vyriausybės pateiktų „įrodymų”. Tokių įrodymų kaip Lietuvos prokurorų liudijimai, kad mano mama „nuo 2012 m. slapstėsi“ nors tuo laikotarpiu ji ne tik dalyvavo Seimo rinkimuose, bet ir buvo išrinkta į Parlamentą. „Kaltinamosios atpažinimo” spektaklį atlikusių Černiausko ir Vaicekauskienės parodymai. Ir kitų teisėtvarkos „žvaigždžių” parodymai”, – tvirtino K. Venckus.
Jo teigimu, kova dar nėra baigta. „Ir nors tikėtina, kad artimu metu mano mama bus parvežta į Lietuvą, kova tikrai nėra baigta, – tvirtino K. Venckus. – Amerikos politikai kurie viešai ar ne viešai dalyvavo padedant mano mamai, planuoja stebėti įvykius Lietuvoje. Juos stebės ir Amerikos žurnalistai, kurie įvertins ar Lietuvos pareigūnų veiksmai yra teisėti.”

„Todėl prašau Lietuvos žmonių vienytis, rinktis į protesto akcijas, dalyvauti teismo posėdžiuose. Prašau Jūsų nebijoti išreikšti savo nuomonę. Lietuvos valdžiai yra nesunku užtildyti vieną žmogų, tačiau jie nenutildys šimtų ir tūkstančių”, – kreipėsi K. Venckus. Į Aukščiausiąjį Teismą N. Venckienės advokatai kreipėsi po to, kai Čikagos apeliacinis teismas liepą atmetė skundą ir tvirtinimą, kad Lietuvos iškelti kaltinimai turi „politinį aspektą”. N. Venckienė turėjo leidimą gyventi ir dirbti JAV, tačiau 2018-ųjų vasario 13-ąją ji pasidavė šalies teisėsaugai, sužinojusi, kad pareigūnai siekia jos arešto. Ji tikėjosi, kad Valstybės departamentas pripažins jai iškeltus kaltinimus politiškai motyvuotais, tokiu atveju jos ekstradicija būtų neįmanoma. Tačiau 2018-ųjų balandį JAV valstybės departamentas atsisakė tai padaryti.

Iš tiesos.lt

Artėjant Garliavos įvykių 10-mečiui, daugeliui, manau, bus įdomu paskaityti, kaip tuos įvykius vertino profesorius Vytautas Landsbergis, kurio straipsnių ir viešų pasisakymų šiandien kai kam labai nesinorėtų prisiminti. Bet iš dainos žodžių neišmesi, juo labiau kad tie žodžiai – ne kokio „patvorinio”, o asmens, lėmusio (ir vis dar tebelemiančio!) mūsų tautos ir valstybės likimą.

Bet prieš tai norėčiau pranešti, kad Laimutė ir Vytautas Kedžiai pagaliau sulaukė atsakymo į Respublikos Prezidentui siųstą kreipimąsi. Atsakė ne Prezidentas, o Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja (koks pavadinimas!), iš kurios teksto sunku suprasti, ar G. Nausėda šį kreipimąsi apskritai matė. Bet svarbiausia, jog sutuoktiniai Kedžiai informuojami, kad Prezidentas neturi teisės kištis į teisėjų ir prokurorų veiklą, nes pagal Konstituciją šie yra nepriklausomi.
Lyg Kedžiai patys būtų to nežinoję! Jie kreipėsi į Prezidentą kaip į savo konstitucinių teisių garantą ir prašė užtikrinti jų teisę į teisingą ir bešališką teismą, taip pat maldavo išgelbėti jų dukrai gyvybę – kad ji, grąžinta į Lietuvą, nežūtų taip, kaip žuvo daugelis su pedofilijos byla susijusių asmenų. Ir ką? Atsakyme apie tai – nė žodžio. Kaip ir apie prašymą susitikti. Bet užtat net pusantro puslapio prirašyta, kaip Prezidentas nieko negali ir neturi teisės į nieką kištis.
Iš tikrųjų tai Lietuvos Prezidentas turi milžiniškas galias, nes pagal šalies Konstituciją būtent jis Seimo pritarimu skiria pagrindinius valstybės pareigūnus, taip pat teisėjus, teismų vadovus ir generalinį prokurorą. O jeigu skiria, tai, esant reikalui, gali ir juos atšaukti – kaip praradusius valstybės vadovo pasitikėjimą.
Su tokiais įgaliojimais įmanoma daug ką pakeisti, bet valstybėje ir toliau išlieka tokia padėtis, kurią itin tiksliai atspindi slapto CŽV kalėjimo istorija: pačių JAV senatorių pripažinimu, kalėjimas Lietuvoje buvo, tam iš JAV net buvo skirtos atitinkamos lėšos, tačiau kas jas priglaudė ir kas steigė su Lietuvos Konstitucija bei įstatymais nesuderinamą objektą, kas ir kokiu teisiniu pagrindu įvežinėjo į šalį kalinius ir čia juos kankino, Lietuvoje nebėra kam tirti. Galite įsivaizduoti didesnį teisinį nihilizmą, nei šis? Įstatymų pažeidimo faktas – akivaizdus, už tai mūsų šaliai Strasbūre net buvo skirta milžiniška bauda, bet Lietuvoje niekas ir toliau nesiima patraukti kaltininkų atsakomybėn – kaip ir regreso tvarka iš jų išieškoti valstybei paskirtą baudą. Bijo pajudinti V. Adamkų ir Co?
Tai yra akis badantis piliečių nelygybės prieš įstatymą pavyzdys: visiems, kas susiję su CŽV kalėjimu, Baudžiamasis kodeksas tiesiog negalioja. Aš suprantu padėties delikatumą, taip pat tai, kad sąjungininkams kartais sunku pasakyti „ne“, bet jei neteisėtai ėmeisi padėti ir pažeidei savo šalies įstatymus – būk malonus, atsakyk. Nes jei neatsakysi, bus pamintas pagrindinis teisinės valstybės principas. Dėl to amerikiečiai ir stengiasi kankinimus taikyti tik už savo valstybės ribų. O Lietuvoje – galima, nes čia viskas paskui tiesiog numuilinama, užvilkinama, paskandinama. Blogiausiu atveju – kas nors iškrenta per langą ar paskęsta iki kelių siekiančioje baloje. Kaip matome, ir mūsų naujasis Prezidentas jau priėmė šias žaidimo taisykles.
Aš čia neatsitiktinai sugretinau iš pirmo žvilgsnio lyg ir nelabai susijusias istorijas – CŽV kalėjimo ir Garliavos įvykių. Praeis kažkiek laiko, nukris širmos ir pamatysite, kad ir vienu, ir kitu atveju figūruoja dalis tų pačių pavardžių. Manau, kad būtent dėl to taip sunkiai sprendžiasi ir Neringos Venckienės politinio prieglobsčio reikalai JAV. Mąstantys supras, ką turiu galvoje.
O toliau, kaip ir žadėjau – nuoroda į profesoriaus Vytauto Landsbergio straipsnį apie Garliavos įvykius. Būtinai paskaitykite!
Verta prisiminti. Vytautas Landsbergis. Kur antra mergaitė?
Iš tiesos.lt

Aurimo Diržiaus iš laisvaslaikrastis.lt komentaras: (more…)

„Žmonės Jūs, ar ne žmonės?!” – šitoks anų, 2012-ųjų pavasario paskutinis aštuoniametės Deimantės Kedytės klyksmas skamba atmintyje. Taip Ji šaukė Lietuvos policijos pareigūnams, kurie pasijuokė iš jos vaikiško prašymo palikti mylimą dieduką gimtųjų namų kambaryje. Bet akmeniniai Lietuvos policininkai nesudrebėjo nuo vaikiško riksmo ir išplėšė iš anūkės akivaizdos ne tik dieduką, bet išnešė ir suėmė močiutę, atlaužė nuo Deimantėlės kaklo rankas tetai Neringai, ant kurios kelių, virpėdama iš siaubo dėl milžiniško grobuonių skaičiaus, Deimantė Kedytė sėdėjo. Paskutinį kart.

Junginėse Valstijose nuo 2018 m. vasario 22 d. jau daugiau kaip pusantrų metų be kaltės kalinama Neringa Venckienė, iki paskutiniųjų nuo smurto ir prievartos gynusi savo nužudyto brolio dukrą Deimantę, iki šiol patiria 2012-ųjų pavasario Garliavoje įvykdyto klaninės Lietuvos nusikaltimo prieš žmoniškumą pasekmes.

Jei Jungtinės Valstijos išduos nekaltą asmenį mūsų Lietuvos institucijoms, kurios turi tik vieną tikslą – žūt būt nuslėpti nusikaltimo prieš Deimantę Kedytę padarinius – tuomet Jungtinės Valstijos pasielgs lygiai taip pat, kaip tai jau padarė 1970-metais, kai Sovietų sąjungos susidorojimui atidavė lietuvį, civilinio laivo jūreivį Simą Kudirką (skaitykite čia), kurio istorija akivaizdžiai liudija, kaip veikia  vienos valstybės melagingas kaltinimas asmeniui, prašant jį išduoti, ir kas keičiasi pasaulyje, kai laisva šalis išduoda absoliučiai nekaltą žmogų siaubingam užsakovų susidorojimui.

Mes nepamiršome! Mes nieko nepamiršome. Ir liksime tie, kurie priminsime. Niekas savaime nepraeina!

Iš laisvaslaikrastis.lt

Nerigos Venckienės advokatas Mike Monico pateikė skundą JAV Aukščiausiam teismui dėl N.Venckienės ekstradicijos. Nors neaišku, ar minėtas skundas apskritai bus priimtas nagrinėti, tačiau N.Venckienės advokatai atkakliai įrodinėja „Tai politinė byla, kuri slepia pačią baisiausią korupcijos istoriją Rytų Europoje” – sako advokatas.
Pateikiame šios skundo trumpą vertimą į lietuvių kalbą.

Apeliantė Neringa Venckienė per savo advokatus MONICO & SPEVACK prašo teismo sustabdyti ekstradicijos procesą, kad būtų galima parengti skundą (Writ of Certiorari) iki rugsėjo 5 d.

Kad pagrįsti savo skundą, apeliantai nurodo:

Lietuvos respublika paprašė išduoti Neringą Venckienė į Lietuva, kuri ji būtų teisiama už kriminalinius nusikaltimus. Teisėjas Daniel Martin patenkino šį prašymą ir JAV valstybės sekretorius patvirtino šį sprendimą. Venskienė pateikė skundą, nurodydama, kad jos politinio prieglobsčio prašymas dar nėra išnagrinėtas, Atstovų rūmuose pateiktas įstatymo projektas dėl jos ekstradicijos. Apygardos teismas atmetė jos skundą ir prašymą pasilikti JAV.
Kai apygardos teismas atmetė jos skundą, Venckienė pateikė prašymą pateikti skundą JAV Aukščiausiam teismui, ir suteikti jai laiko pateikti šį skundą.
Pagal Aukščiausiojo teismo taisykles, apeliantas turi 90 dienų pateikti skundą. Šis terminas baigiasi spalio 14 d., todėl ji vis dar turi nemažai laiko pateikti skundą. Tačiau jeigu byloje atsakovas yra JAV, tai skundas gali būti pateiktas per 45 dienas. Praktika reikalauja, kad apeliantas pateiktų svarius argumentus, kad jis nebūtų deportuotas. Toks terminas – svarūs argumentai – reikalauja, kad bent keturi teismo teisėjai balsuotų už tai, kad byla būtų nagrinėjama aukščiausiame teisme, arba bent penki – kad balsuotų už tai, kad būtų panaikinti ankstesni teismų sprendimai.
ARGUMENTAI

Venckienė įrodinėja, kad yra svarūs argumentai jai pasilikti – jeigu deportuota į Lietuvą, ji bijosi, kad su ja bus nesąžiningai elgiamasi, taip pat nurodo, kad JAV ir Lietuvos ekstradicijos sutartyje numatoma išimtis taip vadinamiems „politiniams nusikaltimams”.

Principinis dalykas yra taip vadinami „politiniai nusikaltimai”, nes būtent tokiems nusikaltimams taikomos išimtys ekstradicijos sutartyse, kaip ir šioj sutartyje. Aukščiausias teismas smulkiai nepaaiškino, ką reiškia „politiniai nusikaltimai”. Apeliaciniai ir apygardos teismai pripažįsta dvi kategorijas „politinių nusikaltimų” – „grynus” ir „susijusius”. Gryni politiniai nusikaltimai yra apibrėžiami kaip išdavystė, šnipinėjimas, raginimas sukilti prieš valdžią. Susiję politiniai nusikaltimai apibrėžiami kaip smurtiniai politiniai neramumai arba sukilimai. Apeliacinis teismas nurodė, kad smurtiniai politiniai neramumai yra „karas, revoliucija arba maištas”.

Ir net jeigu karas, revoliucija arba maištas yra tie dalykai, kurie apibrėžiami kaip giminingi politiniams nusikaltimams, tai neaišku, ar minėti įvykiai patenka į tokį apibrėžimą. Venckienė skunde prašys teismo peržiūrėti teismo sprendimą, kuris apriboja terminą “politiniai nusikaltimai” iki revoliucijų, maištų ar panašių politinių neramumų. Turint omenyje, kad pasaulyje vyksta teroro aktai, Venckienė įrodinėja, kad laikas dabar netinkamas spręsti šiuos klausimus,, tačiau apibūdinimas, kas yra “politinis nusikaltimas” turės būti ateityje dar kartą peržiūrėtas.

Venckienė taip pat kelia klausimą apie skirtingus teismų sprendimus bylose In re Burt, 737 F.2d 1466 (7th Cir. 1984) ir aukščiausiojo teismo nuomonėje dėl bylos Munaf v. Green, 553 U.S. 674 (2008).
Jeigu Burt byloje teismas patvirtino valstybės sekretoriaus sprendimą, tai Muna byloje atsisakė patenkinti ekstradicijos prašymą, pažymėdami, kad tai sukeltų svarbų humanitarinį rūpestį.
Venckienė tikisi, kad Aukščiausias teismas sutiks, kad „barbariškos sąlygos ir bausmės” (atrocious conditions and punishments) bus išlyga atmesti jos ekstradicijos prašymą.

Iš laisvaslaikrastis.lt

Iš delfi.lt

Prieš pusantrų metų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) sulaikius buvusią teisėją Neringą Venckienę pasklido žinia, kad už Atlanto ji su sūnumi gyveno visiškai nesislapstydama. Per penkerius metus ji jau buvo spėjusi įsigyti nuosavą namą ir įkurti verslą. Su DELFI bendravęs N. Venckienės sūnus Karolis Venckus atskleidė, kaip pasikeitė jų šeimos gyvenimas pastaruoju laikotarpiu.

Ilgaplaukė floristė – taip prieš pusantrų metų žiniasklaidoje buvo apibūdinama N. Venckienė. Tai, kad buvusi teisėja šiuo metu nešioja gerokai ilgesnius plaukus patvirtino ir jos sūnus, tiesa, jo teigimu, plaukai ne tik gerokai ilgesni, bet ir visiškai žili. „Ilgoki jos plaukai, ilgesni nei tie, kuriais prisimena mano mamą, kurie užfiksuoti nuotraukose, – tvirtino K. Venckus. – Jos plaukai vis dar ilgi ir labai pražilę. Tai vienintelis pasikeitimas – plaukai.” Pokyčių per šiuos pusantrų metų įvyko ir šeimos versle. N. Venckienei atsidūrus už grotų, gėlių parduotuve ėmė rūpintis jos sūnus, kuriam tuo metu buvo vos aštuoniolika. Neseniai dvidešimtąjį gimtadienį atšventęs K. Venckus pasakoja, kad gėlių parduotuvę teko uždaryti, tad visas šeimos pajamas dabar sudaro jo uždarbis, kurį jis užsidirba išvežiodamas maistą.

„Turėjome gėlių parduotuvę, bet teko ją uždaryti, nes be mamos turėjome samdyti darbuotojų ir tiesiog nebebuvo prasmės ją laikyti”, – DELFI pasakojo K. Venckus.

Ypatinga apsauga garsėjančiame Čikagos kalėjime kalinčią N. Venckienę jos sūnus gali pamatyti tik kartą per dvi savaites. Skambučiai telefonu taip pat griežtai ribojami. „Yra pasimatymo kambarys, pasimatymas gal trukti maždaug penkias valandas”, – įvardijo K. Venckus.

Skaitykite daugiau: delfi.lt