Kėdainių apylinkės teismo teisėjo Vitalijaus Kondratjevo sprendimas, priimtas 2011 m. gruodžio 16 d. Sprendimas lėmė Drąsiaus Kedžio 7-erių metų dukros likimą. Vaizdo įrašas:

Praėjo 80 mėnesių po 2012-ųjų gegužės 17-osios ryto, kai iš savo gimtosios Klonio g. Garliavoje buvo pagrobta Deimantė Kedytė. Pagrobimo metu Deimantei buvo 8-eri metai ir 3 mėnesiai. Iki šios dienos, praėjus 6-eriems metams ir 8-eriems mėnesiams apie Deimantę nėra jokių žinių… Už mėnesio Jai jau būtų 15 metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikai praktiškai ko ne visi savo rankose laiko išmaniuosius telefonus ir be kliūčių bendrauja socialiniuose tinkluose. Apie tai pasakytų, turbūt, beveik kiekvienas Deimantės amžiaus aštuntokas. Prisimenant tai, kaip Deimantė mylėjo savo dieduką Vytautą Kedį – ji gana nesunkiai galėtų atrasti būdą, kaip su juo susisiekti ir dabar. Jei šiuo metu ji turi kitą vardą (kas sunkiai tikėtina) ir kitą pavardę (taip, atrodo, patvirtino ir kažkuris tai iš gausybės teismų) – tai nereiškia, kad ji negalėtų prisiminti savęs ankstyvojoje vaikystėje.
Deimantę pažinojusius žmones sunku būtų įtikinti, kad ji dėl naujo gyvenimo, kuris prasidėjo 2012-ųjų gegužės 17 d., ankstų ketvirtadienio rytą, „privalumų”  galėjo lengvai pamiršti savo kalbą, savo Tėvynę, savo artimuosius. Sunku būtų patikėti, kad gyvenimas su mama, kuri visą laiką buvo lydima kaukėtų „dėdžių”, jai suteikė tokią palaimą, kad Deimantė bematant užmiršo tuos, į kurių glėbį paniškai buvo įsikabinusi praktiškai kiekvieną dieną, belaukdama to žiauraus išplėšimo ryto 2012-aisiais. Tam ji turėjo ypatingą pagrindą po 2012-ųjų kovo 23-osios, kai naudojant pačią grubiausią fizinę jėgą, Deimantę norėjo atplėšti nuo mylinčių močiutės Laimutės Kedienės ir dieduko Vytauto Kedžio rankų. Tuomet Deimantė buvo fiziškai sužalota. Matydama tokią aštuoniamečio vaiko traumą tuomet verkė net greitosios medicinos pagalbos, iškviestos į įvykį, medikė. (more…)

Partizanas Bėda – Jonas Kadžionis savo kalboje prabyla apie „puvėsių grybą” ir apie „okupacinį grybą”. Atkreipiame dėmesį, kad šis, 91-erių sulaukęs partizanas, kartu su dar šešiais savo likimo bičiuliais buvo apdovanotas Laisvės premija 2019 m. sausio 13 d. ir visų vardu pasakė 12-os minučių kalbą nesinaudodamas tekstu. Klausat šio unikalaus žmogaus, kuris 40 savo gyvenimo metų negalėjo gyventi laisvai, supranti, kad jis gerai apmąsto kiekvieną savo frazę.

Savo kalboje iš Seimo tribūnos, jis sugebėjo duoti užduotį LR Prezidentei, kuri iki liepos 12 d. dar turi penkis mėnesius laiko sustabdyti Lietuvos Valstybės pamatų griovimą ir tyčiojimąsi iš Lietuvos laisvės kovotojų. Žinoma, jei nepamiršome 2018 sausio 13 d. Laisvės premijos laureatės s. Nijolės Sadūnaitės užduoties tai pačiai LR Prezidentei – tai Prezidentė dar gali atsakyti Laisvės premijos laureatei, ar sveika ir gyva Garliavoje 2012 metais pagrobta Deimantė Kedytė, kuriai dabar turėtų būti beveik 15metų, o, jei būtų kitaip – tai nurodyti kapo vietą.

Savo kalboje 2019 m. sausio 13 d. Laisvės premijos laureatas Jonas Kadžionis davė užduotį ir LRT vadovybei, kuri turėtų naikinti „okupacinį grybą”.

Jonas Kadžionis paminėjo ir apie „okupacinį įšalą ir okupacinę dvasią”, dvelkinčią iš prokuratūros ir teismų, kurie tiesiog tyčiojasi iš partizanų.

O apie Seimą Laisvės premijos laureatas prabyla daugiau negu aiškiai: „Seimas yra tarytum Lietuvos širdis. Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms.”

Ar suprato LR Seimas, kas yra „nužmonėjimo srutos”?

2019 m. sausio 13-ąją buvęs partizanas ir politinis kalinys bei tremtinys palieka mums testamentinius drąsius žodžius: „Dieve, padėk tiek daug kentėjusiai mūsų Tėvynei Lietuvai, žudytai, tremtai, spardytai, kankintai, niekintai ir gaivalingai nepasiduodančiai, kuo greičiau pradėti išbristi iš okupacinių brūzgynų, sutemų ir raistų, ir pradėti eiti dorybių, tiesos ir šviesos vieškeliais į pilnąją, tikrąją laisvę ir nepriklausomybę, į galutinį visų mūsų gyvenimo tikslą – amžinybės uostą.”

Pateikiame dar vieną Jono Kadžionio kalbą, pasakytą per jo gyvenimo 90-ies metų jubiliejų, švęstą 2018 m. susį. Tada atrodė, kad šis, daug neteisybių savo gyvenime išgyvenęs žmogus, palieka žodinį testamentą. Deja, Dievas patvarkė kitaip.

2018 m. sausio 29 d.:

Vaizdo įrašas: nuo 42:20 min. iki 54:10 min.

Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, Seime vykusiame iškilmingame minėjime 2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei – Jonui Abukauskui, Vytautui Balsiui, Jonui Čeponiui, Juozui Jakavoniui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui ir Juozui Mociui.

Partizanų Jono Abukausko-Siaubo, Vytauto Balsio-Uosio, Jono Čeponio-Vaidilos, Juozo Jakavonio-Tigro, Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus, Jono Kadžionio-Bėdos ir Juozo Mociaus-Šviedrio apsisprendimas brutalaus teroro sąlygomis aukoti asmeninius interesus, pasirenkant ginkluotą kovą už Lietuvos nepriklausomybę, liudijo jų drąsą ir idealizmą.

Apdovanotųjų vardu kalbėjo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanas Jonas Kadžionis-Bėda.

Visa 91-erių metų Jono Kadžiono sekmadienį, sausio 13 d., LR Seimo tribūnoje pasakyta kalba, kurią tiesiogiai translaivo LRT televizija (primename, kad 2018 m. sausio 13 d. LRT televizijoa pagrindinis kanalas iš viso netransliavo iškilmingo Seimo posėdžio, skirto Laisvės gynėjų dienai, vien dėl to, kad Laisvės premijos laureatė s. Nijolė Sadūnaitė iš seimo tribūnos ruošėsi ir kalbėjo apie Lietuvos valstybės pradangintą aštuoniametę Deimantę Kadytę.  N. Sadūnaitės kalbos vertimas į anglų k. yra ČIA):

„Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamasis Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, ministrai, Seimo nariai, Laisvės gynėjai, Bažnyčios atstovai ir visi čia esantys žmonės, kalbėsiu taip, kaip diktuoja tikinčiojo sąžinė ir partizanų garbė.

Bedieviška bolševikinė okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves. Šventoves griovė mūsų vaikelių ir jaunimo širdyse. Lietuva priešinosi, pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą su tokia brutalia ir su niekuo nesiskaitančia blogio imperija.

Tačiau ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs (šį kartą ir dukros) ir Lietuvos Katalikų bažnyčia. Tai buvo gražiausias tautos žiedas, kurį okupantai ir kolaborantai trypė gatvių purve, raistuose, stribynuose ir kalėjimuose.
Ačiū Dievui, kad leido partizanų vadams susirinkti į vieną būrį ir Minaičių kaime, bunkeryje, parašyti testamentą Lietuvai. Testamentą, kurį tūkstančiai partizanų patvirtino savo krauju. Todėl visiems mums tai turi būti šventa, turi tapti nauju kelrodžiu, deja, kol kas netapo.

Seimas yra tarytum Lietuvos širdis. Kaip norėtųsi, kad šita širdis būtų sveika, dora ir kilni, atvira tiesai, grožiui ir gėriui ir uždara bet kokioms nužmonėjimo srutoms. Taigi padėk jums, Dieve.

Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo. Norint apsivalyti, reikia, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“, ir aiškintų Lietuvos žmonėms, kokias baisias piktadarybes okupantai padarė Lietuvai. Tai būtų balzamas tautos žaizdoms ir puiki priemonė okupaciniam grybui naikinti.

Jau 25 metai, kai nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia – teismai, prokuratūra tiesiog tyčiojasi iš partizanų.

Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago byla buvo vilkinama 24 metus, laukiama, kol išmirs tie, kurie jį skundė. Taip pat legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio padėtis.

Dabar man tiesiog nesuprantama, ką reiškia tai, kad neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo? Sakykite, ar Lietuvai reikalingas Grūto parkas? Ką reiškia kalbos, kad savi šaudė į savus? Kodėl iki šiol tebėra kolaborantų vila Vilniuje ir kolaborantų vardais pavadintų Lietuvos gatvių?

Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris apvėmė partizano vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas literatūrine premija, tai yra ne literatūrine, atsiprašau, ir ne valstybine, nacionaline premija.

Sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų.

Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, kreipiuosi į jus savo ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardu, sustabdykite tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą.

Poetas Antanas Miškinis rašė:

Nežinom, kiek likimas bus nulėmęs
Ir kiek terios mus įžūli gauja;
Kapai išniekinti bus ir emblemos,
Ir dieviškas paveikslas žmoguje.

Tačiau ne viskas sutemose žuvo, yra ir gerų žinių Lietuvai.

Pirmoji – tai Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas Lietuvoje, ir tiesiog dangaus balso paraginimas laikytis savųjų šaknų. Tikriausiai ne visi žmonės žino, kad Popiežių aplankyti Lietuvą paragino Dievo angelas sapne. Jeigu Dievas su mumis, kas prieš mus?

Ir antroji džiugi žinia – tai nepaprastai iškilmingos kankinio, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvės sostinės kapinėse. Tai tarytum pirmosios kregždės, pranašaujančios, kad tikrasis laisvės pavasaris ateis.

Nuo mūsų šauksmo skaldos kalno uolos,
Nuo verksmo verčias marių sietuva;
Nužeminta po Tavo kojų puola
Rūsti Rūpintojėlių Lietuva.

Dieve, padėk tiek daug kentėjusiai mūsų Tėvynei Lietuvai, žudytai, tremtai, spardytai, kankintai, niekintai ir gaivalingai nepasiduodančiai, kuo greičiau pradėti išbristi iš okupacinių brūzgynų, sutemų ir raistų, ir pradėti eiti dorybių, tiesos ir šviesos vieškeliais į pilnąją, tikrąją laisvę ir nepriklausomybę, į galutinį visų mūsų gyvenimo tikslą – amžinybės uostą.

Taigi numesk, Tėvyne, rūbą seną, kurį užvilko svetimi. Ačiū.”

Iš pozicija.org

Ir visi pastabūs piliečiai mato: G.NAUSĖDA ir I.ŠIMONYTĖ mums pateikiami kaip vieninteliai solidūs, patikimi pretendentai.

Šeimininkams nėra labai svarbu, kuris iš jų laimės rinkimus. Abu jie būtų pakankamai paslaugūs, politiškai patogūs.

Todėl kas galėtų paneigti versiją, kad rinkiminės strategijos tikslas į antrą rinkimų turą atvesti kaip tik šiuos du kandidatus. Jei tai „elitinės” žiniasklaidos, politologų, sociologinių apklausų rengėjų, teisėsaugos (jai irgi tai ne pirmas kartas) pastangomis pavyktų padaryti, šeimininkai rinkimus laimėtų jau pirmame ture.

O Tauta pralaimėtų.

Tenka daryti pirmines išvadas: nors dar nesu galutinai apsisprendęs, už ką prezidento rinkimuose balsuosiu (laukiu galutinio pretendentų sąrašo), bet tikrai žinau, už ką nevalia balsuot – G.Nausėda ir I.Šimonytė nėra mano kandidatai. Nes nei vieno iš jų asmenyje nematau bendrojo nacionalinio intereso gynėjo.

Iki šiol jie daugiau pasižymėjo kaip dalinių, privačių interesų atstovai. Nematau pagrindo manyti, kad jų motyvacija, kuriam nors iš jų tapus valstybės vadovu, pasikeistų.

Aišku „elitas” mane už tokią nuomonę tyliai, bet vieningai pasmerks. Eilinį kartą. Betgi aš jau seniai ne „elite”, o su runkeliais, su šunauja, su violetiniais ir pan. ir mano ostrakizmas, t.y. išvarymas iš nomenklatūros jau seniai įvykdytas.

Ir tik dalis patikės, – jaučiuosi gerai.

Su Naujaisiais 2019-aisiais metais!