Šiandien, vasario 1 d., pirmadienį, 10:00 val., Šiaulių apygardos teisme vyks Audronės Skučienės ir grupės kitų nekaltų žmonių teisminis posėdis. Kviečiame palaikyti dalyvavimu ir malda.
Informacija apie Audronės Skučienės teismo posėdžius, vyksiančius Šiaulių apygardos teisme 2016 m.:
Vasario 26 d.-10,00 val.
Kovo 8 d. -10,00 val.
Kovo 22 d.- 10,00 val.
Balandžio 4 d.-10,00 val.
Balandžio 19 d.-10.00 val.
Nesu liberalas. Niekad nebuvau. Nebuvau net tada, kai Sąjūdžiui moraliai ir politiškai žlungant, nemaža dalis inteligentų buvo tapę liberalizmo evangelistais.
Mat jie bijojo, kad gali atgimti tarybinė, radikaliu kolektyvizmu grįsta sistema. Tačiau tai buvo nepamatuota baimė – dauguma tų, kurie inteligentų manymu galėjo grąžinti Lietuvą į tarybinę praeitį, atsivėrus greito praturtėjimo galimybėms, metė savo partinius bei komjaunimo bilietus ir puolė į totalinės privatizacijos verpetą. Dalis jų tapo naujaisiais kapitalistais, „novarišais”. Negi jie galėjo norėti grįžti į totaliai suvalstybintos ekonomikos glėbį? Tuo metu apie kolektyvizmą vos ne visi kalbėjo kaip apie absoliutų blogį. Todėl visuomenė nustojo deramai domėtis tuo, kas vadinama bendruoju gėriu. Dar daugiau – jis, tas viešasis gėris, buvo paskelbtas komunistinės mąstysenos atgyvena. Taigi visi ar gal beveik visi – komunistai, komjaunuoliai, patriotai – tapo naujos ideologijos adeptais. Ta ideologija – liberalizmas. Jai dominuojant neliko grėsmės, kad bus grįžta į tarybinę sistemą.
Lyg ir gerai. Tačiau ne tik tada, bet ir dabar nemaža, ypač liberalios, visuomenės dalis nesuvokė ir nesuvokia naujo, egzistencinio pavojaus. Viešpataujant liberaliai arba kitaip – individualistinei pasaulėžiūrai, iškilo grėsmė, kurią galima pavadinti BENDRYBIŲ TRAGEDIJA. Mes, įtikėję liberalia aksioma, kad žmogus turi rūpintis tik savais, privačiais interesais ir poreikiais, kad tokie dalykai kaip BENDRI interesai ir poreikiai neegzistuoja ir kad tai yra visokių holistų išmislas, nustojome protingai rūpintis tuo, kas nėra privataus intereso sfera – viešuoju gyvenimu. Juk demokratija, teisingumas, nacionalinis saugumas, keliai, epidemijų pristabdymas, gaisrų gesinimas yra reiškiniai, kurių negali sukurti ir nuolat atgaminti PAVIENIAI, privatūs asmenys. Visi tie reiškiniai priklauso bendrųjų, viešųjų gėrybių sričiai. (more…)
Ne kartą ir ne du esu girdėjęs sakant: „Jeigu Lietuvoje rastųsi bent vienas drąsus prokuroras ar teisėjas, neteisybė mūsų šalyje imtų trauktis”.
Ar nebus taip, kad tokia diena išaušo? Vakar, sausio 27-ąją. Pirma, prokuroras Gintas Ivanauskas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme iškėlė klausimą dėl būtinumo apklausti šalies prezidentę Dalią Grybauskaitę valstybės paslapties nutekinimo arba, paprasčiau, prezidentės vyriausiosios patarėjos Daivos Ulbinaitės byloje.
Antra, Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Šileikis pareiškė savo atskirąją nuomonę dėl valstybinių pensijų mokėjimo. Ir tai ne pirmas kartas, kai šis teisėjas užima principingą poziciją.
Didelė Tautos dalis mano, kad teisėsauga yra įbauginta ir nedrįsta kelti bylų, susijusių su aukščiausiais šalies pareigūnais, nomenklatūros žmonėmis apskritai. Užtenka prisiminti Vito Matuzo, Austėjos Landsbergienės privačių darželių ir mokyklų atvejus. Paminėtina ir faktiškai užslopinta liberalų partijos galimo balsų klastojimo byla Trakų rajone.
Prokuroro G.Ivanausko ir teisėjo E.Šileikio atvejai rodo (nesiimsiu spręsti dėl tų bylų turinio), kad teisėsaugoje yra profesionalų, kurie gali eiti prieš srovę, pasielgti pilietiškai. Tokią profesinę drąsą reiktų įvertinti ir paremti. Ypač suvokiant, kad nomenklatūra gali kontratakuoti, bandydama pastatyti išdrįsusius „į vietą”. Visi, ypač žiniasklaida, turėtų palaikyti tokius pilietiškumo, profesionalumo blyksnius teisėsaugoje.
Deja, kol kas deramo žiniasklaidos dėmesio šiems atvejams nėra. Atvirkščiai, jie pasitikti beveik visiška tyla. Iškyla klausimas, ar neatsiras norinčių atakuoti E.Šileikio ir ypač G.Ivanausko? Juk išdrįsta rimtai tirti skandalingą, su prezidentūra susijusią valstybės paslapties nutekinimo istoriją. Primenu, kad tose šalyse, kur veikia teisės viršenybės principas, prieš įstatymą lygūs visi – nuo šalies vadovo iki eilinio piliečio. Pas mus to dar nėra. Tačiau siekti šio tikslo būtina.
Iš tiesos.lt
Šiandien, sausio 28-ąją, ketvirtadienį, 9.30 val. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas toliau nagrinės Garliavos šturmo 2012 metų gegužės 17-ąją liudytojams iškeltą baudžiamąją bylą.
Nukentėjusiais šioje byloje yra pripažinti antstolė Sonata Vaicekauskienė ir portalo lrytas.lt žurnalistas Nerijus Povilaitis.
Kaltinimai trukdžius antstolei atlikti savo pareigas ir įžeidinėjus yra pareikšti Garliavos šturmo liudytojams: Kęstučiui Dūdėnui, Gediminui Aidukui, Evaldui Staliūnui, Sigitui Gudynui, Giedriui Okuniui, Žygimantui Bulotai, Svajūnui Tamuliui, Matui Morkevičiui, Aušrinei Balčiūnei, Alvydui Arnauskui, Erikui Kuktai, Rūtai Urbelienei, Žilvinui Paškevičiui, Dariui Kaminickui, Tautrimui Januševičiui, a. a. Vidui Petraičiui, Gretai Knapkienei.
Politinę bylą paskirta nagrinėti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėjui Gintautui Kaulakiui. Baigęs teisę Vilniaus universitete, G. Kaulakis buvo Biržų, Plungės ir Telšių prokuratūrų tardytoju. 1984–1987 metais G. Kaulakis dirbo SSRS karinės prokuratūros Samarkando garnizone tardytoju ir vyriausiuoju tardytoju. Nuo 1993-iųjų dirba Kaišiadorių rajono apylinkės teisme: 1993–2006 metais šiam teismui pirmininkavo, o 2006–2010 metais teismo pirmininko pareigas ėjo laikinai.
Kiti posėdžiai numatyti vasario 4, 11, 25 dienomis.
Iš alfa.lt
Žurnalistika pastaraisiais metais vis dažniau tampa kol kas daugiausiai neformalių išpuolių taikiniu. Tiesa, tie išpuoliai prieš „žurnaliūgas” dar toli gražu neprilygsta politikų niekinimui bei žeminimui. Kaip vertinti didėjantį nusivylimą ne tik partijomis, teisėsauga, bet ir tuo, kas vadinama žiniasklaida?
Manau, kad tame dideliu laipsniu emociniame lauke reikėtų išskirti du dalykus. Pirma, būtina suvokti tikrąją, fundamentinę žiniasklaidos misiją. Kita vertus, reikėtų tikroviškai vertinti realų tos misijos įgyvendinimą. Žiniasklaida gimė kaip viešosios veiklos sritis, kurios pagrindinė funkcija yra informuoti visuomenę svarbiausiais šalies ir tarptautinio gyvenimo klausimais, būti įvairių nuomonių pristatymo, viešosios polemikos ir kritiškos analizės lauku (čia nebus kalbama apie kitas, pavyzdžiui, pramoginę, funkcijas). IDEALIU savo pavidalu žiniasklaida yra viešųjų – politinių, administracinių, teisinių ir t.t. – sprendimų brandinimo „cechas”.
Brandinant tuos sprendimus, žiniasklaidoje turėtų būti toleruojamos ir kartais net skatinamos neįprastos, „laukinės” idėjos. Ir nereikėtų to bijoti, nes esant nedeformuotam, subalansuotam, demokratiškam visuomeniniam gyvenimui, turėtų gerai veikti tų „laukinių” idėjų atsijojimo, atrankos režimai. Per sveiką, kritišką diskusiją paaiškėtų, kurios iš tų idėjų yra iš tikrųjų (bent tam laikmečiui) beprotiškos, fiktyvios, utopiškos ir kurios yra ne tik naujos, bet ir pažangios bei realiai įgyvendinamos. Beje, ne viskas, kas nauja, yra automatiškai pažangu. Jas atsijojus, idėjos turi šansą tapti normalia politinio, administracinio, teisinio ar kultūrinio gyvenimo dalimi. Atitinkamai įforminus, jos tampa oficialiomis visuomeninio gyvenimo normomis.
Tas procesas nėra paprastas ir lengvas, nes praktiškai net ir geros, teisingos idėjos dažniausiai susiduria su pasipriešinimu. O pastarasis paprastai kyla iš, pirma, nesupratimo ir, antra, iš susiformavusių dalinių interesų. Žurnalistika šia prasme turėtų vykdyti švietėjo ir kovotojo su besipriešinančių grupių interesais funkciją siekiant išaiškinti, apginti ir įtvirtinti viešąjį interesą. Tai darantys žurnalistai yra taurūs žmonės.
Jeigu tuos dalinius interesus (angl. vested interest) ginančios grupės įtakingos – turi valdžią ar kitus galios šaltinius, pavyzdžiui, finansinius išteklius, tikra žurnalistika tampa geriausiu atveju nepatogia, o blogiausiu – nesaugia veikla. Nesaugia žurnalistui ir jo šeimai. (more…)
Pirmadienį, sausio 25 d. 9.00 val. Kauno apylinkės teisme bus toliau nagrinėjama Laimutės ir Vytauto Kedžių bei Olgos Girdauskienės „baudžiamoji byla”, kurioje jie kaltinami tvirkinę savo vaikaitę D.K. Teismo posėdis uždaras.