Sausio 20 d. Vilniaus apygardos teismas (Gedimino pr. 40/1) skelbė savo sprendimą profesorės Laimos Bloznelytės-Plėšnienės apeliacinio skundo nagrinėjimo byloje.

Profesorė nubausta pinigine bauda. Teismas vėl dirbo tik L. Stankūnaitės naudai.

Profesorė apskundė Vilniaus apylinkės teismo teisėjos Danutės Mickevičienės nutartį, kuria ji buvo pripažinta neva kalta už mirusiųjų ir gyvųjų šmeižimą: už tai, kad televizijos laidoje paliudijo, ką buvo mačiusi savo kabinete, jai buvo skirta bauda, neturtinės žalos atlyginimas ir advokato išlaidų atlyginimas už daugiau negu 31 000 eurų.

Bylą nagrinėjo teisėjų kolegija: Stasys Lemežis (pirmininkas), Virginija Pakalnytė -Tamošiūnaitė ir Virginija Švedienė.

Primename, kad apeliacinį L. Bloznelytės-Plėšnienės skundą turėjo nagrinėti kitos sudėties teisėjų kolegija – byla neva „atsitiktinės atrankos būdu’ buvo atitekusi teisėjui Audriui Cininui, vadovavusiam a.a. Andriaus Ūso baudžiamąją bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai.

Nenorėdamas būti apkaltintas šališkumu nuo L.Bloznelytės-Plėšnienės apeliacinės bylos nagrinėjimo nusišalino ir teisėjas A.Kisielius, kuris taip pat yra nagrinėjęs bylas, susijusias su Kauno pedofilijos istorija.

iš tiesos.lt

Žmogynas 1
Žmonija, tai iš tautų, kalbų, šeimų nupintas darinys,  turi papročius, tikėjimus, namus, kurie talpina žmonių pokalbį ir vaisingą tylą prie bendro stalo, čia žmonių dabartis nupinta iš akimirkų bendram glėby, po skaudžios skirties, jie  išaugę iš laukimo sušvitusio sugrįžimo džiaugsmu. ŽMONIJA SUSIDEDA IŠ ASMENŲ.
Žmogynas, kaip ir pats žodis byloja, yra panašus į modernias fermas, susideda iš vienetų, palinkusių prie monitorių, ar mobiliakų, juos vargina kito artuma, jie pabiri „pub‘uose”,  vieningai šaukia visokiuose „šou” paskendę dideliame minios „AŠ”, ten juos nebaugina savo „aš” mažumas ir maloniai svaigina kolektyvinis narcicizmas.  Juos seniai apleido senolių pajautos, regis jie iš „niekur” ir čipai jiems kaip tik, o kaip gi anuos besurūšiuosi..? Dar pridursiu. Žmogyno meistras: „šeima, tauta- tai atgyvena”. Spėju, kad žmogyno meistrų padarai, gal ir ne tiesiogiai, yra tie kur gerkles krikščionims pjausto ir griauna žmonių civilizacijos paminklus.
Žmogynėjimo užkrato simptomas –Desocializacija. Desocializacija – tai sugriauti tiltai tarp asmenų, grupių ir tautų, kai žmogus pajunta vienumą, į šauksmą nesigirdi atliepos, žmogus suabejoja ar dar yra prasmė… ir gal keista, besidairant aplink, pritrūksta nuovokos pažvelgti į save ir perprasti, kad vysta nuskinta gėlė, kad imant tiktai sau, gyvenimas nudžiūsta. Vienatvėje ir bejėgiškume įkalintas žmogus praranda sugebėjimą atrast save ir kitą ir nesiranda karalaičio ar karalaitės bučinio, kuris prikeltų iš nuodingo burto dūriu ištikusio letargo miego. Vienatve išsekintas žmogus nesugeba rikiuotis bendrai veiklai, nes sunkiai sugeba suprasti kitą, rasti kompromisus svarbiausiais klausimais, nes idėjos, kurios sunkiai telpa po jo „stogu”… nepriimtinos. Jis, žmogus modernus ir  apie senelį šaltį, politiką, jis nekalba, o beprotišką klausimą- kas yra Žmogus? jis netgi laiko psichopatišku. Tai patogiausias žmogus šio „svieto viešpačiams”, nes tai mankurtas, suniekintas žmogus. (more…)

Sesės Nijolės Sadūnaitės mintys 2016-ųjų sausio 17 d. Simono Daukanto aikštėje prie LR Prezidentūros, minint Drąsiaus Kedžio 8-iametės Dukros pagrobimą 2012-ųjų gegužės 17-ąją. VIDEO.

Iš tiesos.lt

Šiaulių Apygardos teisme Naujųjų išvakarėse pradėta nagrinėti sisteminėje žiniasklaidoje skambiai, nelyginant grįžus į Berijos siautėjimo laikus, įvardyta „Garliavos perversmininkų byla”. Šiek tiek perfrazavus anų laikų „liudijimus” ją būtų galima pavadinti ir kitaip – „Nebuvau, bet turiu pareikšti”. Panašią frazę, sudarkiusią ne vieno žmogaus likimą, atėmusią milijonus gyvybių, Stalino–Berijos tandemas buvo kalte įkalęs savo parankiniams.

Kaip ir dabar – garsiausiai Garliavos istoriją analizuoja ten nebuvusieji. Vadinasi, mūsų valstybėje nepriekaištingai veikia keistai iškrypusiais saitais sumegztas ryšys – „vienas įtakingas pasakė, kiti įtakingi nusprendė”. Treti pasistengė apie tai garsiai pranešti, ketvirti, tai sužinoję, užsičiaupė ar net „apvertė plokšteles”. Ir suskambo Lietuvoje vienbalsė sutartinė: „Pedofilijos Garliavoje nebuvo. Mergaitę žiauriai skriaudė ją nuo gimimo popinę seneliai, tėvas, teta, net kaimynė…”, o skriausdami dar rado laiko valstybinį perversmą sumanyti.

Žodžiu, turime galimybę susipažinti su, ko gero, unikalia šeima, gimine, jų artimaisiais, draugais, kurie nei iš šio, nei iš to panoro tokio viešumo, kad štai jau septinti metai gyvena su visa Lietuva, jų adresai bei kitokia asmeninė informacija yra žinoma didžiajai daliai šalies gyventojų ir emigrantų ir… niekas niekam dar nepateikė kaltinimo neteisėtai stebint ar neteisėtai kišantis į jų privatų gyvenimą. Bent jau ilgametį senelių terorizavimą kas pastebėtų. Ar bent ryžtųsi užjausti juos netekus sūnaus, kuris net po mirties neturi ramybės: yra kaltinamas ir neturi galimybės apsiginti.

Neslėpsiu – tikrai nežinau, ką galvočiau ar rašyčiau šiandien, jei nuo 2010-ųjų pavasario nebūčiau turėjusi progos Klonio akligatvyje stebėti šių šeimų, išdrįsusių pasipriešinti sisteminiam teisėtvarkos ir teisėsaugos klanui, gyvenimo.

Dabar, kai jau garsiai kalbama ne tik apie mergaitės ištrintą atmintį, bet ir apie neva trejetą metų kurtą legendą, esą vaiką tvirkino ją nuo gimimo auginę ir globoję žmonės, neva jautrusis senelis mušęs mergaitę per veidą ir t.t., ir pan., ir vėl negaliu tylėti.
Lankydamasi Garliavoje aš niekada nesipiršau į draugus tiek skausmo patyrusioms šeimoms. Tiems, kurie budėdavo gatvėje, kiemo vartai atsidarė tik paskutiniaisiais mergaitės buvimo gimtuosiuose namuose mėnesiais – tada visi buvome įsileisti į privačią valdą. (more…)

Ieškoti nuo teisingumo pasislėpusių asmenų prokurorus ir ikiteisminio tyrimo pareigūnus įpareigoja ne vien jų gera valia, bet ir Baudžiamojo proceso kodeksas, turintis įstatymo galią.
Ligi šiol šio reikalavimo buvo stengiamasi laikytis, pareigūnų pastangomis buvo sėkmingai surandami ir parsigabenami net ir atokiausiuose kraštuose pasislėpę bėgliai. Kad sistema veikia, akivaizdžiai patvirtino lietuviškojo Madoffo – Gintaro Petriko – susigrąžinimas iš JAV, kai neišgelbėjo nei pasikeista tapatybė, nei ryšiai su mūsų politikais. Juo labiau niekas neabejojo, kad sistema suveiks prieš garsiąją Lietuvos pabėgėlę Neringą Venckienę, laikomą kone pagrindine Garliavos įvykių kaltininke. Tuo buvo įsitikinę net jos šalininkai, kurie manė, kad visų persekiojamos moters sugrąžinimas – tik laiko klausimas. Tačiau, vienų nuostabai, kitų džiaugsmui, kažkas netikėtai paspaudė mygtuką „Stop”, ir sistema užstrigo. Per beveik trejus metus, praėjusius nuo N.Venckienės dingimo, net nebuvo paskelbta jos tarptautinė paieška.
Per šį laiką nepasinaudota ir dvišale Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų ekstradicijos sutartim, nors ir turima duomenų, kad N.Venckienė gyvena būtent JAV ir ten net labai nesislapsto. Užuot pateikę nusikaltimų įrodymus ir paprašę bėglę grąžinti, prokurorai treti metai rašinėja raštus JAV institucijoms, prašinėja iš jų duomenų, kažką tikslina, bet taip ir nežengia žingsnio, kuris leistų JAV pareigūnams bei teismui pradėti ekstradicijos bylą. Pažadas išrašyti senolius JAV slaugančiai ekspolitikei Europos arešto orderį yra tik dar vienas štrichas, iliustruojantis tai, kas vyksta. Bet visi žinome, su kokiais nusikaltimais prokurorai sieja garsiąją bėglę. Jau vien dėl to ji turėtų būti jų geidžiamiausias trofėjus, kurio būtų ieškoma dieną naktį. Tačiau jie ne tik kad neieško, bet dar ir eina aplinkeliais, kad netyčia staiga neužkluptų. (more…)