2015-10-12 d. vyko spaudos konferencija Seime
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą.
Apie tikrąsias nelegalaus imigrantų plūstelėjimo į Europos Sąjungą priežastis ir tikslus prabilo net sisteminė Lietuvos žiniasklaida. Šio nelegalaus srauto niekas nestabdo, tik skatina. Dėkui Seimo nariui Gediminui Jakavoniui, kuris drauge su kitų šalių parlamentarais pabuvojo Miunchene ir pats įsitikino, kad šie nelegalūs imigrantai beveik visi yra jauni vyrai, kad Vokietijos valdžia tik spėjusiems atvykti į Vokietiją be jokių procedūrų ir tikrinimų IŠKART ir NETEISĖTAI dalina ne tik socialines garantijas, bet ir Šengeno vizas. Vertinant neteisėtus ir nusikalstamus Vokietijos valdžios veiksmus, Vokietijos prokurorai sparčiai artėja prie Lietuvos prokuratūros lygio. (more…)

Nuo 2015 m. spalio 10-osios ankstyvo ryto, kai aktorius Rolandas Boravskis buvo atrastas Vilniuje šalia tetro ant stogo vos vos gyvas su daugybiniais sužalojimais, kuriuos patyrė neaiškiomis aplinkybėmis, visi, Jį pažinoję, laukia Jo sugrįžimo iš komos. Šiame laukime, verta prisiminti tai, ką Jis yra padaręs ir pasakęs Lietuvai, kai 2012-ųjų pavasarį Lietuva Garliavoje ir netik ten susidūrė su neteisingumo šmėkla.

Aktorius Rolando Boravskio kalba, pasakyta Garliavoje 2012 m. gegužės 14 d., minint Romo Kalantos aukos 40-ąsias metines:

„Kai Kalanta susidegino, man buvo vieneri metai. O dabar jau praėjo 40 metų. Ir aš kažkaip suprantu, kad niekas nepasikeitė.
Niekas mūsų šaly nepasikeitė.
Tada žmogus pats susidegino. O dabar jį, dabar jau masiškai žmones degina per masines informavimo priemones, per valstybinius televizijos kanalus. Juos tiesiog degina. Degina mūsų protus, mūsų sielas. Jie įmeta tą deginantį, mus skaldantį tokį – anglis… Jie pučia ant mūsų.
Genialus rusų rašytojas ir dramaturgas Grigorijus Gorinas vienoje pjesėje per savo personažą yra pasakęs tai totalitarinei sistemai: „Nejaugi jums žmogų reikia užmušti, kad suprasti, kad jisai gyvas!?”
Tai, va, nepasiduokime. Tas yra ciniškas… Aš daug susidūręs, kur valdžios atstovai per savo atsakymus siunčia tokius parašymus „Mes mylime laisvę”.  Aš suprantu: jie išsikovojo sau laisvę, kad daryti nusikaltimus, kad jie galėtų laisvai vogti. Jie myli laisvę, jie daro tą, ko nori.
Bet yra senolių išmintis, kad „laisvė yra ne tai, kada tu darai, ką nori. Laisvė yra tai, kada tu nedarai to, ko nenori”.
Tai, va, nedarykime to, ko nenorime.
Mūsų kovoj, mes, tikriausiai, na, jeigu mes kovosime, mes, tikriausiai, galime pralaimėti. Bet jeigu mes nekovosime ir nieko nedarysime – mes pralaimėjome jau dabar!
Todėl vienykimės. Vienykimės šeimomis.
Čia, Garliavoj, ir ši Šeima yra gražus pavyzdys, ką jie bando išdeginti iš mūsų, kad Šeima yra Vertybė. Čia mūsų Tradicija. O Šeima – tai yra ir močiutė, ir teta, visi, kad yra bendruomenė.
Jie tą bando sudeginti.
Jų tikslas, šiuo metu jų tikslas ne paimti Mergaitę. Jų tikslas – suskaldyti mus. Suskaldyti mus į atskirus individus, kurie susėdę prie kompiuterių, atskirai kiekvienas prie televizorių vienas su kitu pyktųsi, komentuotų… O tada, kada suskaldai – tada labai patogu valdyti.
Todėl vienykimės! Ne abstrakčiai vienykimės. Vienykimės šeimomis. Vienykimės bendruomenėmis. Vienykimės draugijomis. Miesteliais. Miestais. Ir tada mes būsime vieningi.
Kada mes vieningi bendruomenėje – tada mes vieningi ir kaip Lietuva!”

Aktoriaus Rolando Boravskio kalba, pasakyta Vilniuje 2012 m. gegužės 26 d., masinio mitingo metu protestuojant prieš valdžios smurtą Garliavoje 2012 m. gegužės 17 d. prieš 8-erių metų Mergaitę ir taikius žmones:

„Sveika Lietuva!
Dar tikriausiai niekada nekalbėjau prieš tokią auditoriją.
Aš dar pakankamai jaunas. Ir daug Lietuvoj yra jaunų žmonių. Ir galvoju, kada kiekvienam iš jų truks kantrybė? Man jinai trūko! O trūko jinai labai paprastai. Kažkur tai, vartydamas žiniasklaidą, portalus, perskaičiau buvusio VSD generolo Jurgelio straipsnį, kuris bjauroja partizanus. Jeigu buvęs VSD vadovas, aukštas pareigūnas gali bjauroti jos lyderius – tai kas dedasi mano Tėvynėj?
Kas darosi su mūsų valdžia?
Kur mes gyvename?
Noriu tik visiems, kad dabar suprastumėt.
Aš dabar išvardinsiu žmones, kurie žuvo ir buvo apdergti, subjauroti:
Žurnalistas Lingys.
Seimo narys Ruzas.
Kunigas Mikutavičius.
Pulkininkas Pociūnas.
Ir dabar aš jūsų klausiu: Kas sekantis? Kas toliau?
Stipri ir sąžininga moteris? Teisėja?
Tai, jeigu mes taip sėdėsim?.. O kodėl? Todėl, kad daugumai. Ne, nepaskysiu, daugumai, bet daug kam. Nes valdžia tai skatina.: sėdėti ir nieko nedaryti. Taip patogu.
Jų stipriausias ginklas yra mūsų vartotojiškos silpnybės ir mūsų baimė. Baimė pasakyti, kad aš galvoju, kad aš mąstau. Juk, kad kažką keisti, kažką daryti reikalinga veikla, reikalinga energija. O kad nieko nedaryti – tai nieko daryti nereikia. Nereikia energijos ir veiklos. Tiesiog nieko nereikia daryti. Nemąstyti. Negalvoti ir nežinoti. Ir tada visiems aiškinti, kad aš nežinau, ir manęs tai nedomina. Nieko nepadarysi. Toks laikmetis…
Dar ką norėčiau…
Kur ritasi mano Valstybė?
Mane užaugino mano seneliai. Mano diedukas. Mano močiutė. Tėvai dirbo. Ir aš labai daug laiko praleidau su savo seneliais.Ir dabar, kas vyksta mano Tėvynėje? Aš matau, kad tie seneliai yra niekas. Juos galima spardyti, aiškinti, kad Jie – ne šeima. Tai kur mes ritamės? Į bendrą europinę dimensiją, kur nesvarbu kas palaiko mūsų dimensiją – mūsų Tėvynė, mūsų šeima, mūsų šeimos, mūsų močiutės!?
Aš prisimenu sausio įvykius. Dar tada buvau jaunas, tik ką baigęs mokyklą. Buvau toks jaunas absoliutus vartotojas. Bet manyje kažkas lūžo…
Gyvenau netoli Spaudos rūmų, ir, kai buvo paskelbta, kad rūmai šturmuojami – pro troleibuso langą pamačiau, kaip per aikštę link Spaudos rūmų bėga senos močiutės, sekdamos paltus, rišdamos skareles – va, tada manyje kažkas subraškėjo, aš nežinau… Aš kažką tai supratau. Gal aš apskritai kitaip pradėjau žiūrėt į savo Tėvynę?…
Ir ką aš dabar matau? Kaip tada bėgo tos močiutės – vėl bėga tos senos močiutės, griūna po kareiviškais batais, vėl tie patys „bananai”, vėl trypiama Trispalvė…
Tai iki kada mes tai kentėsime!?
Mūsų senolių išmintis sako: „Laisvė – ne tai, kai tu darai, ką nori”. O tą daro mūsų valdžia. Ji daro taiką jinai nori. Jie tam, turbūt, ir išsikovojo tą laisvę su mūsų pagalba. Mes apgauti. Tai, va, „Laisvė yra ne tai, kai tu darai, ką nori. Laisvė yra tai, kada Tu nebedarai to, ko nenori!”

Spalio 9-ąją, penktadienį, 9.30 val. Editos Dambrauskienės vadovaujamas Kaišiadorių rajono apylinkės teismas toliau nagrinės Garliavos šturmo 2012 metų gegužės 17-ąją liudytojams iškelta baudžiamąją bylą.

Nukentėjusiais šioje byloje yra pripažinti antstolė Sonata Vaicekauskienė ir portalo lrytas.lt žurnalistas Nerijus Povilaitis.

Kaltinimai trukdžius antstolei atlikti savo pareigas ir įžeidinėjus yra pareikšti Garliavos šturmo liudytojams: Kęstučiui Dūdėnui, Gediminui Aidukui, Evaldui Staliūnui, Sigitui Gudynui, Giedriui Okuniui, Žygimantui Bulotai, Svajūnui Tamuliui, Matui Morkevičiui, Aušrinei Balčiūnei, Alvydui Arnauskui, Erikui Kuktai, Rūtai Urbelienei, Žilvinui Paškevičiui, Dariui Kaminickui, Tautrimui Januševičiui, Vidui Petraičiui, Gretai Knapkienei.

Politinę bylą paskirta nagrinėti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėjui Gintautui Kaulakiui. Baigęs teisę Vilniaus universitete, G. Kaulakis buvo Biržų, Plungės ir Telšių prokuratūrų tardytoju. 1984–1987 metais G. Kaulakis dirbo SSRS karinės prokuratūros Samarkando garnizone tardytoju ir vyriausiuoju tardytoju. Nuo 1993-iųjų dirba Kaišiadorių rajono apylinkės teisme: 1993–2006 metais šiam teismui pirmininkavo, o 2006–2010 metais teismo pirmininko pareigas ėjo laikinai.

Š tiesos.lt

Prieš maždaug du su puse metų manyje pradėjo formuotis nuostata, kad taip vadinamų greitųjų kreditų reiškinyje yra didelė viešojo blogio, antiekonomikos dalis. Maždaug tuo metu mano sutiktas molėtiškis, vaikystės draugas Jonas papasakojo savo mergaitės istoriją. Ji greitųjų kreditų bendrovėje pasiskolino virš 1000 litų, kurie per trumpą laiką virto daugiau nei 6000 litų skola. Mergina emigravo, bandė slapstytis Jungtinėje Karalystėje… Ši istorija paskatino mane paruošti įstatymo pataisą, kuri riboja lupikišką skolinimosi kainą.
Dar labiau sukrečianti yra nauja istorija, kurią man papasakojo kaunietis Kazys Jankauskas. Jo  sūnus Darius, patekęs į greitųjų kreditų karuselę, pasitraukė iš gyvenimo. Jam buvo tik devyniolika… Tai individualios ir šeimų istorijos. Jų tūkstančiai.
Pažvelkime ir į bendrą paveikslą visos valstybės mastu. Iš karto įspėju – statistika yra kraupi. Oficialūs Lietuvos banko duomenys rodo, kad šių metų birželio 30 dienai yra užregistruoti 7849 turto areštai. Tik per pirmą šių metų pusmetį tokių areštų padaugėjo ketvirtadaliu. Beveik 8000 Lietuvos šeimų yra patekusios į greitųjų kreditų bendrovių gniaužtus!  Iš viso išieškotojams ir teismams išieškoti aukščiau minėtai datai perduota 136,4 tūkstančių kredito sutarčių. Bendras pradelstų paskolų skaičius pasiekė 174 tūkstančius.
Už tų skaičių slypi tūkstančiai apgriautų ar sugriautų asmenų, taip pat šeimų gyvenimų. Žmonės puola į neviltį, depresiją, „gelbėjasi” alkoholizmo, narkomanijos liūne. Dalis jų, bėgdami nuo išieškotojų, emigruoja…
Šio reiškinio žala yra milžiniška ir ji didėja. Naikinami ne tik asmenų, bet ir šeimų finansai, šeimų ekonomika apskritai. Naikinamas žmogiškas kapitalas. Taip plinta, vis didesnius mastus įgauna antiekonomika, kuri trikdo tikrus ekonominius, t.y. turto kūrimo procesus. Greitieji kreditai ne absoliučiai, bet didele dalimi pasireiškia kaip turto naikinimas, o ne jo kūrimas. Tokį naikinimą ir reiktų priskirti antiekonomikai. Spartus pastarosios plitimas yra grėsmė ekonominiam šalies saugumui. Vadinasi, grėsmingas greitųjų kreditų pagimdytas antiekonomikos augimas turėtų kelti nerimą valdžiai – Prezidentei, Vyriausybei, politinėms partijoms. Taip pat ir valstybiškai mąstančiai žiniasklaidai.
Deja, tenka susidurti su visišku elito abejingumu. Tam gali būti dvi priežastys – problemos prigimties ir masto nesuvokimas bei galinga greitųjų kreditų bendrovių įtaka. Pirmiausia – finansinė.
Jau daugiau nei du metus bandau pasiekti, kad galiojantis (dar Remigijaus Šimašiaus inicijuotas) Vartojimo kreditų įstatymas būtų pataisytas. Tačiau Vyriausybė ir ypač Finansų ministerija iki šiol faktiškai blokavo įstatymo pataisas. (more…)

Ir vėl, jau antrą kartą, Seimas nepatvirtino Prezidentės teiktos kandidatūros generalinio prokuroro vietai užimti.
Kaip tūlas žmogėnas pasakytų: „Visiškas „bezpredelas”, Seimas Prezidentės neklauso”. Kai kas tame įvykyje įžiūri konstitucinės krizės požymius. Gal todėl paskubomis siūlo keistus dalykus. Pavyzdžiui, konservatorius Jurgis Razma siūlo panaikinti slaptus balsavimus Seime tuo klausimu. Matomai tam, kad Prezidentė ir jos bijančių partijų bonzos galėtų pamatyti „nusikaltusius” – drįsusius turėti savo nuomonę ir balsuoti pagal savo supratimą bei sąžinę. Tokiu būdu išvengti savo partinių vadų ir prezidentūros kontrolės. Taip pat galimo keršto. Tuo pat metu svarbiausias Prezidentės prisibijančių socdemų teisininkas Julius Sabatauskas ima kalbėti apie tai, kad prokurorą galėtų skirti Vyriausybė. Tai būtų svarstytinas pasiūlymas, jeigu Lietuva būtų grynai parlamentinė respublika. Bet gi mūsų šalies santvarkoje esama prezidentinės respublikos bruožų. Toje santvarkoje šalies prezidento galios, sprendžiant teisėsaugos (teismų, prokuratūros) formavimo klausimus, yra ženklios. Nemanau, kad dabar yra atėjęs laikas keisti tą santvarką.
Tačiau kažką keisti reikia. Arba kažkas turi keistis. Ir tai, mūsų manymu, galima pasiekti be fundamentinių permainų Konstitucijoje, Seimo statute ar kituose įstatymuose. Tiesiog reikia paprasto dalyko – Prezidentė turi atsikratyti įpročio rodyti kaprizus ir primetinėti Seimui savo valią. Antra vertus, ji parlamentui turi siūlyti gerai patikrintą, autoritetą teisininkų bendruomenėje ir visuomenėje turintį kandidatą. Arba dar geriau – porą kandidatų. Ir, esu beveik tikras, generalinis prokuroras būtų paskirtas. Nes absoliuti dauguma Seimo narių puikiai supranta, kad Generalinė prokuratūra negali mėnesių mėnesiais, o gal net metų metais, gerai funkcionuoti be nuolatinio vadovo. Deja, iš Prezidentės girdime aikštingus pareiškimus, kad ji, suprask, yra supykusi ir gali Seimui neteikti naujos kandidatūros generalinio prokuroro vietai užimti iki šio Seimo kadencijos pabaigos. Tai neprotingas, valstybinio mąstymo stoką rodantis šalies vadovės pareiškimas. Jis rodo, kad ponia Dalia Grybauskaitė vadovaujasi savo asmeninėmis ambicijomis, o ne tarnavimo teisingumui ir demokratijai motyvais. Susidaro toks įspūdis, kad ji save tapatina su valstybe pagal dar monarchijos laikų garsų posakį: „Valstybė – tai aš”. Tokia nuostata vadovavosi imperatoriai, karaliai ir carai. (more…)

Nėra nė vieno Lietuvoje, kas nebūtų girdėjęs Stasio Povilaičio dainų…

Tedainuoja Tenai ir mūsų atmintyje!…

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos ir Lietuvos Respublikos Seimo nario Audriaus Nako spaudos konferencija

„Europos Sąjungos sprendimai dėl išimčių priimant nelegalius imigrantus ir Lietuvos valstybės saugumas”