Mirus „Drąsos kelias” politinės partijos Klaipėdos skyriaus nariui Jonui Lipinskui (1952 – 2015), nuoširdžiai užjaučiame velionio artimuosius. Dėkingi už jautrią širdį ir parodytą neabejingumą tuomet, kai to labiausiai reikėjo tiek skriaudžiamam mažam žmogui, tiek žeminamai Lietuvai!
„Drąsos kelias” politinės partijos administracija
Balandžio 29 d., Seime įvyko Seimo narių prof. Povilo Gylio ir Aurelijos Stancikienės spaudos konferencija tema „Greitieji kreditai, „bobutės” ir „raudonkepuraitės”. Konferencijos metu dar kartą kalbėta apie valdžios neveiklumą sprendžiant problemas, susijusias su greitaisiais kreditais. Pastarųjų griaunamasis poveikis individams, šeimoms ir visuomenei yra didžiulis, tačiau valdžios institucijos nusikalstamai delsia reaguoti.
Spaudos konferencijos iniciatoriai pabrėžė šiandien galiojančio Lietuvos Respublikos vartojimo kreditų įstatymo pataisų svarbą. Deja, Seimo nario P.Gylio užregistruotos minėto įstatymo pataisos yra blokuojamos, jų pateikimą Seimui visais įmanomais būdais stengiamasi nukelti neapibrėžtam laikui.
Vis tik šį ypač jautrų ir svarbų greitųjų kreditų klausimą bus bandoma išjudinti iš mirties taško. A.Stancikienės bei P.Gylio iniciatyva bus renkami Seimo narių parašai bei prašoma Seimo šį klausimą įtraukti dar į pavasario sesijos darbų programą.
Trečiojo pasaulinio karo tikimybė išlieka. Ji buvo sumenkusi, pasirašius Minsko susitarimus, tačiau, karo veiksmų atsinaujinimo Ukrainoje atveju, ji ženkliai padidėtų. Tai turėtų suvokti kiekvienas atsakingas politikas. Ar jis būtų nacionalinio masto, ar tarptautines galias turintis politikos veikėjas, jis turi įvertinti globalines karinio konflikto tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų pasekmes. Neatrodo, kad visi jie gerai suprastų globalias, regionines ir nacionalines grėsmes, kylančias iš dviejų civilizacijų priešpriešos.
Tikras galvos skausmas proto nepraradusiems Europos politikams yra Lietuvos nomenklatūros karinga laikysena, retorika ir poelgiai. Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau daugiau nei metai pirmauja visoje Europoje pagal savo veiksmų ir frazeologinį aštrumą. Taip jie pasiekė vieną rezultatą – tapo kaip asmenys žinomi tarptautiniu mastu. Nemanau, kad tas jų asmeninis išgarsėjimas tarptautiniu mastu yra vien su pliuso ženklu. Dalį nuosaikesnių politikų bei analitikų toks dviejų karingiausių mūsų valdžioje esančių veikėjų agresyvumas erzina. Tiesa, katutėmis jiems ploja Vakarų „vanagai”. Neabejoju, ir Rytų „vanagams” jie naudingi. Tik katutėmis pastarieji neploja.
Manau, ir Lietuvoje konkuruoja du požiūriai į mūsų politinių vadų radikalumą, ekstremizmą. Galvojantys, kad lietuviškas patriotizmas turi būti matuojamas neapykanta Rusijai, mano, kad viskas yra „cool”. Jie šiandien gerai matomi ir girdimi. Bet yra ir kita Lietuvos piliečių dalis. Ji nemano, jog mes turėtume kurstyti, skatinti konfliktą tarp Rytų ir Vakarų. Pastarieji, skirtingai nuo pirmųjų, gerai suvokia, kad Lietuvos galios šiame civilizacijų susidūrime yra kuklios. Jie nuogąstauja, kad mūsų šalis gali tapti pėstininku, eiline šaške dideliame globaliniame lošime, kurį lošia visų rūšių „vanagai”. (more…)
Lietuvos nomenklatūra ir toliau demonstruoja teisinius fokusus. Tai, žiūrėk, ji sukuria teisinį miražą „triusikų”, vyndėmių, pedofilijos istorijose, tai tampa įtartinai „principinga” Žydrūno Ilgausko lietuviškos pilietybės atėmimo epopėjoje.
Pastarojo atvejo absurdiškumas tampa ypač akivaizdus po paskutinio Migracijos departamento, su Vygantu Ivanausku priešakyje, sprendimo neatimti Lietuvos pilietybės Ukrainoje pilietybę įgijusiam tos šalies ekonomikos ministrui Aivarui Abromavičiui.
Šis atvejis demonstruoja kelis dalykus. Pirma, visišką teisės viršenybės principo nepaisymą. Šiandieniniame Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nėra straipsnio, pagal kurį lietuvis, priėmęs Ukrainos pilietybę, galėtų išlaikyti ir Lietuvos pilietybę. Antra, nomenklatūra visuomenei eilinį kartą demonstruoja, kad ji su teise elgiasi kaip su politikos tarnaite, t.y. „minko” įstatymą pagal politinį užsakymą. Kas gali paneigti, jog tai ir yra tikrasis sprendimo motyvas? Trečia, dar kartą pasitvirtina mūsų ne kartą deklaruota mintis apie tai, kad kalbos apie Konstitucijos 12–ojo straipsnio keitimo būtinumą yra be pagrindo. Praktika rodo, jog ir galiojant dabartinei šio Konstitucijos straipsnio redakcijai bei dabartiniam Pilietybės įstatymo variantui yra galimybės „manevruoti”. Tereikia, kad to užsireiktų įtakingiems politikams ar „aparatčikams”.
Palyginkime Žydrūno Ilgausko, Izabelos Tobias ir Aivaro Abromavičiaus atvejus. Pamenat, kaip po ilgų abejonių buvo suteikta pilietybė Amerikos čiuožėjai? Dabar ji jau čiuožinėja Gruzijoje. Kas žino, kur ji čiuoš toliau? (more…)
Paplitusi protesto akcija rašyti ant grindinio „TIESOS”, paskui per tą užrašą vaikščioja praeiviai, o kai kurie„rašytojai” jau kuria vaivorykštinę ateitį. Va jums tiesa… praeiviams sumindžioti… Laukėm Klonyje2012 gegužės 17d. žmonių iš vakarų ir atėjo ištisa „armija” ir egzekutoriai su krepšeliu „DANIJA”… va jums Danija… Laukėm sąjūdžio metais Lietuvos, kur nebus tokių kaip tuometinių partiečių pilių… pažiūrėkim archyvinius įrašus, kalbėta neištesėta… ir sugretinkim dabartinių naujalietuvių gėrybių apimtis ir žmogaus orumą žeminantį skurdą.
Iš kur išėjom ir kur atėjom?
Valdžią Rusijoje užgrobę bolševikai paveikė ir viso pasaulio politinę raidą.Tai buvo įmanoma padaryti net ir ne vietinės kilmės mažumai, nes Caro valdomoje Rusijoje, tarp elito, o juo labiau tarp piliečių, nebuvo atsakomybės už savo valstybę.
Bet kuris teroristinis rėžimas laikosi prievarta, smurtine ar informacine, nuslopindamas opoziciją. Autoritarizmas pasmerkia save degradacijai, nes valdžia praranda grįžtamąjį ryšį, valdanti galia neturi adekvačios informacijos iš valdomos apačios, išsibalansuoja biurokratinis aparatas, jis pasidaro brangus ir neefektyvus. Už nesekmes, ekonomines problemas, kaltinami vidaus priešai arba užsienio kenkėjai, biurokratai lieka aukomis bet ne kaltininkais ir toliau sėkmingai parazituoja įsivyrauja fiziškai ir moraliai pasenusio „politbiuro” valdžia nereformuojama, bet tik išformuojama…
Iš Tarybų Sąjungos palikimas G. Orwelo žodžiais iš kūrinio 1984 sakant, liko „proliai” – tai tik darbą ir išgėrimą turintys žmonės, ir nomenklatūra – partija, daugumoje tai parazitai, liko ir užsišaldžiusių disidentų ir truputis drąsių inteligentų kurie permainų laikais sugebėjo prabilti, pakelti valstybės statybai dvasiškai gyvus žmones, bet persirikiavusios nomenklatūros apsupti turėjo nutilti… Pilietinės drąsos kelias siaučiant prichvatizacijos siautuliui pasidarė nepraeinamas. Ar tokia prichvatizacinė žemės reforma galėjo vykti … jei būtų atgimęs Krupavičius… o Krigdemai buvo… Kas ta „lašinių skutimo” byla palyginus su valstybės išteklių „apipjaustymu” privatiems reikalams… Tarybinis žmogus sunkiai reformuojasi… „Pagarba teisei sunkiai įleidžia šaknis tose sistemose, kur
paplitusi korupcija ir cinizmas, nes įsitvirtinęs elitas savo tradicinio
nebaudžiamumo bei asmeninių interesų atsisakys tik jausdami
didžiulį spaudimą.”( 2013 m. lapkričio 13 d. Dr. Patricia A. Streeter, TEISINGAS BYLOS NAGRINĖJIMAS LIETUVOJE)
Kurie norėjo spausti, tarybinių žmonių buvo pavadinti „sovietiniais” ir užspausti… tarybinis žmogus gajus, kaip vijoklis siurbiantis medį ir dabar Seime galima pasiklausyti tarybinio sukirpimo kalbų… tik dabar jau naujo, liberalinio fundamentalizmo, nuo sektos link kitos sektos lengva persitvarkyt…
Bolševikų sekta naudojo fizinę prievartą, nauja „galybė” subtilesnė ir veiklos technologija paveikesnė todėl ir nuveikė technologiškai ir politiškai primityvią konkurentę. Naujos „gaujos” valdomas „prolis” užsklęstas biologiniame buvime net nesiveržia į žmogišką laisvę, net baisisi … Kaip kuriamas „prolis”, kaip koduojama partija užtikrinanti Didžiojo Brolio galybę… G. Orwelas tik labai naiviai numatė… bet įtarė tą baisios ateities galimybę… (more…)
Garliavos bylų liūne įklimpusi Lietuvos nomenklatūros dalis – politinė, teisinė, žiniasklaidos grietinėlė – vis labiau pasimetusi. Mat bėgant laikui, vis aiškiau matosi, kad mūsų diduomenė pedofilijos byloje, teisėjo Jono Furmanavičiaus, Andriaus Ūso, Drąsiaus Kedžio ir kitų žmonių žūčių tyrime, Neringos Venckienės politiniame susidorojime, neatliko savo misijos. Vieni bylų netyrė ir net jas fabrikavo, kiti atliko politinio stogo, treti – informacinio dengimo darbus.
Laikas vis labiau ryškins neatitikimą tarp tiesos ir teisės, tarp tiesos ir politinės bei žurnalistinės retorikos. Visos N. Venckienės „bylos” eigoje dalis nomenklatūros mus bandė įtikinti, kad ji yra padariusi baisių nusikaltimų. Tiesa, pradžioje jos didžiausi nusikaltimai buvo aštrūs, nors, daugelio manymu, teisingi žodžiai teisėsaugos atžvilgiu, susidorojimas su kovos menų pasaulio vicečempionu, o taip pat pastangos išlikti savo dukterėčios, našlaitės D. K. globėja.
Nors iki tol N. Venckienė turėjo nepriekaištingą reputaciją ir kaltinimai, tegu ir pritempti, nebuvo sunkūs, Seimas sutiko su Generalinio prokuroro Dariaus Valio prašymu leisti ją SUIMTI. O juk, atsižvelgiant į kaltinimų pobūdį ir žmogaus reputaciją, buvo galima apsiriboti švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, pasižadėjimu neišvykti.
Po šio Seimo sprendimo (iš tiesų jį priėmė ne visas parlamentas, o 80 Juodojo Lietuvos sąrašo dalyvių) mums, „Drąsos kelio” žmonėms, dar labiau sustiprėjo įtarimas, jog su ja norima fiziškai susidoroti. Juk toje byloje buvo ne vienas ir ne du mįslingomis aplinkybėmis žuvę žmonės. Įtarėme, jog egzistuoja planas ją izoliuoti. O toje izoliacijoje gali įvykti dar vienas mįslingas įvykis. Kadangi jį tirtų tie patys žmonės, rezultatas lengvai prognozuojamas. Būtų padaryta išvada, kad įvyko dar vienas nelaimingas atsitikimas… Kas galėtų paneigti tokią galimybę?
Juodojo Lietuvos sąrašo dalyviai apsimetė mulkiais ir jiems tuo metu tai sekėsi. Jie apsimetė, kad specialiai komisijai nebūtina susipažinti su mergaitės paėmimo iš senelių namų 2012 metų gegužės 17 dienos vaizdo įrašu, kad pakanka peržiūrėti 12 to įrašo sekundžių ir priimti sprendimą.
Paprastam žmogui, ne tik teisės profesoriui, kilo klausimas: kokia logika vadovaujantis komisijai buvo rodoma ta 12 sekundžių ištrauka? Jeigu buvo teigiama, kad apskritai negalima rodyti VISO įrašo… Tokių teisinių ir politinių „perlų” šiame brūzgyne apstu. Ko verta vien ta aplinkybė, kad ne tik Seimas, bet ir Konstitucinis Teismas ignoravo šventą ir neginčytiną teisės principą – teisę į gynybą. Abi minėtos institucijos apsimetė, kad N.Venckienei buvo realiai, raštu ir pasirašytinai pranešta apie apkaltą. Nors iki šiol policija ir prokuratūra ginčijasi dėl to, ar žinoma politikės gyvenamoji vieta. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kaip kuriamas vienpusiškas Garliavos įvykių paveikslas ir tuo pagrindu teisiškai presinguojami Klonio gatvės žmonės. Šiandien teisiami visi, kurie ką nors „ne taip” yra pasakę apie Laimutę Stankūnaitę, Andrių Ūsą, Joną Furmanavičių. (more…)
