MIELI LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIAI! :: 2014/11/07

DK-logo„DRĄSOS KELIAS” politinė partija įkurta 2012-03-19. Partijos tikslas kurti Lietuvoje teisinę demokratinę konstitucinę valstybę .
Veiklą pradėjome nuo nulio, tik Jūsų dėka galime tęsti sunkią kovą. Ačiū, kad esate mūsų rėmėjais:

1.Jūs galite paaukoti partijai  po 40,00 Lt  pervedę šią sumą į žemiau nurodytas sąskaitas.  Aukoti galite tik už save ir vieną kartą.
2. REKVIZITAI:

LR savivaldybių tarybų rinkimuose:

„DRĄSOS KELIAS” POLITINĖ PARTIJA, kodas 302747527, Vytautog.57-2, Garliava, Kauno r. LT- 53263.
Sąskaita: LT02 7300 0101 4096 8180, Swedbank AB,  BIC (SWIFT kodas) – HABALT22.

LR LR seimo vienmandatėje Žirmūnų rinkimų apygardoje Nr. 4.:

„DRĄSOS KELIAS” POLITINĖ PARTIJA, kodas 302747527, Vytautog.57-2, Garliava, Kauno r. LT- 53263. Sąskaita: LT07 7300 0101 4096 8478, Swedbank AB, BIC (SWIFT kodas) – HABALT22.

(more…)

Povilas Gylys. Apie dėdulę ir ambasadorių :: 2014/11/07

Gylys Povilas 14 09 03

Seimo narys prof. Povilas Gylys

Nuolat girdžiu dėdulę. Kalba kaip prisuktas. Tai kartojasi reguliariai, todėl lengvai jį atpažįstu.
Vaikeliai, baisus žmogus tas Putinas. Jis kaip Hitleris. Jis ruošiasi mus pulti. Todėl turime KAŽKĄ daryti. Neaišku ką, bet BŪTINAI turime daryti. Taip nuolat dudena dėdulė.
Dėdulė teisus – problemų Rytuose yra. Tačiau nemanau, kad aštri dėdulės ir jo aplinkos retorika, bene aštriausia visoje Europos Sąjungoje, bent kiek padeda spręsti Rytų problemas. Ji daugelio tylinčių ir klausančių suvokiama daugiau kaip bejėgiškumo nei stiprybės išraiška. Nemažoje dalyje Vidurio ir Vakarų Europos šalių politinė retorika šiuo klausimu yra žymiai nuosaikesnė. Kai kur, tarkim, dešiniųjų valdomoje Vengrijoje ar kairiųjų valdomoje Čekijoje, įvykiai Ukrainoje ir Rytuose apskritai vertinami nuosaikiau. Tų šalių lyderiai, tiesa, žiniasklaidoje yra visokių vertinimų, Putino nevadina Hitleriu, o Rusijos nelygina su Irako ir Levanto Islamo valstybe. Pas mus dėdulės ir tetulės to nevengia.
Tiesa, minėtos šalys laikosi ES susitarimų dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu. Taigi, viena vertus, jos elgiasi solidariai, neiškrinta iš europinės sankcijų   rikiuotės, tačiau neaštrina situacijos provokuojančiais pareiškimais, suvokdami, kad žodžių karas, nekalbu apie rimtą politinę argumentaciją, situacijos nepagerins. Mūsų lyderiai, gerai, kad šiame kontekste mūsų premjeras elgiasi sąlyginai nuosaikiau, yra per daug įsijautę.
Tokią nuosaikesnę poziciją bandė užimti ir Vygaudas Ušackas – ES ambasadorius Rusijoje.  Jis bandė pasakyti, kad Lietuvos retorika Rytų atžvilgiu yra per daug vienpusiška. Jis kalbėjo apie žiniasklaidą. Kaip diplomatas neminėjo politikų. Manau, jo pastaba buvo teisinga.
Nustebau, kai kitą dieną ambasadorius ėmė pelenais barstyti sau galvą – atsiprašinėti. Mat dėdulė jį subarė palygindamas ambasadorių su jo kūrybos vaisiumi – močiute Antanina. Esą ta išgalvota moteriškė norinti vėl į (suprask, tarybinį) gardą, yra prieš tai, kad šalis stiprintų savo gynybines galias. Gal ta literatūros herojė taip ir mano, bet prie ko čia normalus gyvas lietuvis ir  subalansuotai pasisakęs ambasadorius?
Gal močiutė Antanina ir nesupranta krašto apsaugos svarbos, tačiau dauguma žmonių tai supranta. Kaip ir tai, kad karinga retorika tikrai neprisideda prie sistemiškai suvokiamo nacionalinio saugumo stiprinimo.
Todėl karingiesiems dėdulėms ir tetulėms norėčiau patarti: pirma, neįsijauskime į Europos lyderių ir karo vadų vaidmenį, antra, galvokime apie savo tikrai nediplomatinės retorikos pasekmes šalies nacionaliniam saugumui, trečia – susivokime, kad tai, kas leistina žurnalistui ar politologui, nėra patartina politikui.

Pranešimas spaudai :: 2014/11/07

LR_SeimasPranešimas spaudai
2014 11 05

Seimo narys prof. Povilas Gylys užregistravo Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (toliau – Įstatymo) Nr. I–532 35 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą. Siūlomu pakeitimu, numatančiu, kad, įregistruodama rinkimų komitetą, Vyriausioji rinkimų komisija suteikia jam komiteto steigėjų pasiūlytą pavadinimą, prie jo pridėdama savivaldybės, kurioje steigiamas rinkimų komitetas, pavadinimą ir įrašant jį rinkimų biuletenyje, siekiama pašalinti Įstatymo nuostatas, kurios prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nepagrįstai suvaržo kandidatus rinkimuose keliančių rinkimų komitetų  teises ir jų lygybę prieš įstatymus. Įstatymo projektas parengtas ir užregistruotas remiantis 2014 m. spalio 13 d. LR Konstitucinio Teismo nutarimu, pripažinusiu, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 str. 6 d. norma diskriminuoja nepartinius piliečius.
Nuo 2014-07-12 įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, kuri įtvirtinto teisę kelti kandidatus į savivaldybės tarybos narius politinėms partijoms ir rinkimų komitetams. Įstatymo 35 str. 6 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad „Įregistruodama rinkimų komitetą Vyriausioji rinkimų komisija, laikydamasi eiliškumo pagal rinkimų komitetų įregistravimo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laiką, suteikia jam skirtingą kiekvienam rinkimų komitetui raidę (raides) be diakritinio ženklo. Ši raidė (raidės) laikoma (laikomos) rinkimų komiteto pavadinimu ir įrašoma (įrašomos) rinkimų biuletenyje“. Tokiu būdu partijos, įregistruotos pagal Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymą, turi teisę skelbti savo pavadinimus, o rinkimų komitetai – ne. Tai reiškia, kad Įstatymas suteikia privilegijas partijoms rinkimų komitetų atžvilgiu.

Algirdas Patackas. Partizanas-signataras-žmogus :: 2014/11/06

Pro memoria Liudui Simučiui (1939–2014)

L Simutis

a.a.Liudas Simutis (1939–2014)

Mirė Liudas Simutis. Nuo vėlių suolelio ant balto dausų žirgo persikėlė į Anapus partizanas, karys, politinis kalinys, signataras, Vyčio ordino karininko kryžiaus kavalierius…. Sąmoningai jo įvardijimų sąrašą pradedu nuo partizano, o ne nuo signataro, nes partizanas yra svarbiau nei signataras ar ordininkas. Nuopelnai aukščiausioms vertybėms, tokioms kaip Tėvynės meilė, yra matuojami kaina, kurią žmogus yra pasiryžęs sumokėti. Partizano atveju – tai gyvybė; ir ne tiek svarbu, ar ji buvo sumokėta, ar ne – svarbu, kad buvo padėta ant likimo svarstyklių. Liudui teko kita dalia, nei tiems, kurie sumokėjo iškart ir pilnutinai – tiems dvidešimt su viršum tūkstančių, kurie sugulę pamiškėse, kurių daugelio ir vardai ir kapai nežinomi arba paženklinti varganu paminklėliu iš lauko akmenų.

Ta Jam Viešpaties skirta dalia, ne mažiau atsakinga ir sunki, o gal netgi sunkesnė nei žūti už Tėvynę – tai atlikti pareigą iki galo, atvesti Lietuvą iki galutinio tikslo – laisvės. O taip pat pačiu savimi paliudyti, kas yra partizanas, tikras partizanas, ne tas siaubūnas iš NKVD pasakojimų ar suklaidintųjų vaizduotės blūdo. Štai jis – tikras partizanas, galite jį netgi paliesti, su juo pasikalbėti, pasiginčyti, stebėti jo pokarinio gyvenimo kelią; dargi įtariai ir su piktdžiuga sekti, ar nepaslys, ar neišduos idealų, už kuriuos kadaise dėjo galvą…

Liudas buvo TOKS – nepalaužiamas, nepaperkamas, neišsižadantis; gyvas pavyzdys, kokie būtų tie iš dvidešimties tūkstančių „dangiškosios rinktinės“, kurių netekome ir kurių dabar kaip niekad reikia Lietuvai, kovojančiai ne tik ir ne tiek su išorės priešu, kiek su vidiniu slibinu devyniomis galvomis, kurių vardai yra ego, sau, man, tau-man ir man-tau; arba yda, godulys, aitra, baimė ir vis atauganti – puikybė. Puikybė vardan valdžios, turto bei deformuoto, liguisto AŠ.

Gimė Žemaitijos širdyje, gūdžių girių apsupty, gynusių kadaise kietasprandžius žemaičius nuo kryžiuočių ordino reizų. Pamačius tėvo lavoną enkavedistų išdurtomis akimis, jaunam vyrukui, beveik paaugliui, neliko kito kelio kaip tik į girią. Teko dalyvauti ir karinėse operacijose, bet pagrindinė užduotis buvo ryšys tarp girios ir miesto, kovotojų aprūpinimas viskuo, ko reikia. Pavyzdžiui, teko keliauti į Rygą popieriaus partizanų spaudai. Vienos tokios kelionės metu Telšių geležinkelio stotyje jo laukė pasala – besivejantys enkavedistai išpyškino į jį pilnas apkabas, o Liudas iš jo turimo „walterio“ teiššovė porą šūvių, kurių vienas buvo mirtinas – pratybos partizanų stovykloje nepraėjo veltui. Enkavedistai su šunimis vijosi jį bene trisdešimt kilometrų, bet veltui – keletas kirstų upelių ir vandens telkinių išgelbėjo jaunąjį partizaną. Tačiau šis nuotykis nepraėjo be pasekmių – oras jau buvo vėsus, peršalimas baigėsi TBC, o vėliau kaulų džiova. Taip jis po poros metų ir pakliuvo į NKVD nagus – lovelėje, gipso šarve.

Nuosprendis – rasstrel, kuris, kiek atšilus stalininiam ledynmečiui, buvo pakeistas 25 metais lagerio. Kalėjo nuo 1954 iki 1977 – tai yra dvidešimt tris metus. Vienintelis šviesus prisiminimas – lagerio universitetai, tai yra pažintys, tiesioginės ir netiesioginės, su šviesiais žmonėmis, tokiais, pavyzdžiui, kaip akademikas Andriejus Sacharovas. (more…)

Povilas Gylys. Neringos Venckienės byla – teisinis absurdo teatras. :: 2014/10/29

Seime Gylys Patackas 2014 06 05_01 002

Seimo narys Povilas Gylys, „Drąsos kelias”

Lietuvoje sklinda gandai, kad mes gyvename demokratinėje sistemoje. Gandai remiasi byliomis ar nebyliomis prielaidomis, kad pas mus pilietis gali laisvai reikšti savo nuomonę, kad jis yra apsaugotas nuo šmeižtų, nuo politinio ar teisinio susidorojimo. Esą mūsų šalyje teisėsauga, atlikdama savo misiją, vykdo teisingumą. Tai darydama ji kovoja su neteisybe ir tai daro uoliai, nuosekliai bei viešai – nuolat aiškindama visuomenei savo sprendimų pagrįstumą. Tuos gandus lyg ir patvirtina generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio nesenas pareiškimas, kad „prokurorai ir teisėjai turi įtikinamai ir suprantamai visuomenei paaiškinti savo sprendimus”. Teisingas, gandus apie demokratišką Lietuvą patvirtinantis pareiškimas. Tačiau gausybė faktų rodo, jog tai greičiau geros deklaracijos, teisingi šūkiai nei tikrovė. Teisėsaugos darbai per dažnai liudija priešinga – mes nuolat susiduriame su teisėsaugos savivale, galimais klaniniais suokalbiais, taip pat su politine įtaka teismams. Pulkininko Vytauto Pociūno žūtis ir tos žūties „tyrimas”, šio aukšto pareigūno viešas šmeižtas žiniasklaidoje tėra vienas iš virtinės naujausių laikų teisinės sistemos istorijos epizodų, rodančių, jog, kaip jau esu anksčiau rašęs, valdantis klanas įgauna vis daugiau klikos bruožų.
Ne mažiau ryškus yra ir kitas – Garliavos bylų voratinklio – atvejis. Toje istorijoje matyti, kaip dori, dėl Klonio gatvės mergaitės likimo susirūpinę ir ten ištisomis savaitėmis budėję taikūs, patriotiški, krikščionišką tikėjimą išpažįstantys žmonės tapo šiurkščios teisėtvarkos jėgos atakos objektais. Egzistuoja daugybė vaizdo įrašų, nuotraukų, liudininkų pasakojimų, kad jie nepuolė, neatakavo policijos. Jeigu būtų puolę, šaudę, mėtę Molotovo kokteilius, tuomet būtų galima juos kaltinti įstatymo pažeidimais. Tačiau jų pasipriešinimas buvo taikus, pasyvus. O puolė valstybei ir demokratijai turintys atstovauti pareigūnai. Tai jie, naudodami perteklinę jėgą, šiurkščiai pažeidė vaiko teises, sukeldami jam fizinį ir psichinį skausmą. Taip manau aš ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, kurie įsitikinę – „G. Černiauskas nešė”. Tiesa, dalį visuomenės pavyko įtikinti priešingai: „G. Černiauskas nenešė”, vaikas nepatyrė nei psichologinio, nei fizinio skausmo. Ir gyvena tas vaikas dabar palaimoje. Nors yra nutraukti visi jo ryšiai su visa jo vaikiška ir giminiška aplinka. Nors esama duomenų, kad jo sveikata yra sutrikusi. Tačiau nei generalinis prokuroras Darius Valys, nei D. Raulušaitis nesivadovauja deklaruojamu tikrai teisingu principu: prokurorai ir teisėjai turi nuolat aiškinti, kodėl mergaitei buvo sukeltas skausmas, kodėl teisiami, net po kelis kartus, iš esmės visi Klonio gatvės budėtojai – žmonės, kuriuos tikra demokratinė valstybė pagirtų už pilietinę drąsą.
Pastaruoju metu į viešumą buvo iškelti nauji kaltinimai buvusiai nepriekaištingos reputacijos teisėjai Neringai Venckienei. Dabar tokių kaltinimų jau dvylika. Po kelerių metų tyrimo buvo nustatyta, kad N. Venckienė kalta dėl šmeižto, mirusiojo atminimo paniekinimo, neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo, neteisėto tos informacijos panaudojimo, piktnaudžiavimo tarnyba ir viešų raginimų smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą. Ji kartu su savo teta Audrone Skučiene yra įvardijama kaip organizuotos grupuotės vadeiva. Tiesa, kol kas nėra kaltinimo, kad N. Venckienė su savo bendražygiais kvietė ateivius iš kitų pasaulių nusileisti Lietuvoje ir pakeisti čia egzistuojančią tvarką. O tvarkos reikia. Pirmiausia reikia, kad D. Valys, D. Raulušaitis, teisėjai, kurie priima sprendimus šiame bylų voratinklyje ir kurių pavardes net Seimo nariui sunku sužinoti, VIEŠAI paaiškintų, kokiais argumentais remiamasi pateikiant vis naujus ir naujus kaltinimus N. Venckienei, Laimutei bei Vytautui Kedžiams, Klonio gatvės gynėjams. Kaip pilietis, norintis patikėti gandais apie demokratijos, vadinasi, ir teisingumo klestėjimą Lietuvoje, savo ruožtu noriu užduoti keletą klausimų D. Valiui ir kitiems teisėsaugos bei žiniasklaidos atstovams:

– Kodėl iki šiol neištirta aukšto rango teisėjo Jono Furmanavičiaus byla? Kad ji nėra ištirta, pripažino pats D. Raulušaitis.

– Kodėl viešojoje erdvėje Drąsius Kedys yra paskelbtas žudiku, nors teisiškai tai neįrodyta? Ar tai nėra mirusio žmogaus šmeižimas?

– Kodėl Raimundo Ivanausko ir aukštų policijos pareigūnų bylose remiamasi neįrodyta prielaida, kad D. Kedys nužudė teisėją J. Furmanavičių?

– Kaip atsitiko, kad, kurpiant N. Venckienės apkaltą, nebuvo parodytas VISAS mergaitės paėmimo iš senelių namų vaizdo įrašas, tačiau buvo parodyta ištrauka – 12 sekundžių? Tačiau jeigu VISAS vaizdo įrašas buvo slaptas, tai Seimo komisijai nebuvo galima rodyti ir tų 12 sekundžių įrašo. Ar nebuvo pažeistas įstatymas?

– Prokurorai žiniasklaidai ir visuomenei turi viešai bei argumentuotai paaiškinti, ką jie turi galvoje sakydami, kad N. Venckienė ne tik buvo organizuotos grupuotės vadeiva, bet ir ragino smurtu pažeisti Lietuvos suverenitetą?

– Kada D. Valys ateis į Seimą su antrankiais „pasiimti” kitų „Drąsos kelio” žmonių? Nes jie, kaip iš kaltinimų galima nujausti, yra prisidėję prie minėtų baisių N. Venckienės nusikaltimų.

Dėl vietos stokos kitų klausimų čia nepateiksiu. Sutikdamas su D. Raulušaičiu, kad prokurorai ir teisėjai turi nuodugniai aiškinti savo sprendimus, laukiu jo ir kitų teisininkų paaiškinimų. Nes iš to, kas apie N. Venckienės nusikaltimus skleidžiama viešojoje erdvėje, susidaro įspūdis, kad teisėsauga prarado ryšį su tikrove ir kurpia kaltinimus, kurie prieštarauja gerai žinomiems faktams bei sveikai nuovokai. Tai labai panašu į teisinį absurdo teatrą. P. S. Kol atskiras bylas nagrinėji pavieniui, absurdas nėra toks ryškus. Tačiau kai pažvelgi į bendrą teisėsaugos veikimo paveikslą, vaizdelis iš tiesų nekoks. Matydamas, kaip, pavyzdžiui, „sprendžiama” Vito Matuzo byla, kaip rengiami „kaukių baliai”, t. y. kaukėtų pareigūnų veiksmus, kurie galų gale baigiasi niekuo, ir kaip klostosi kitos rezonansinės bylos, turi pripažinti – teisinio absurdo pojūtis dar labiau sustiprėja.

Ar Lietuvos valstybė pajėgi apginti Garliavos Mergaitę? :: 2014/10/27

Spaudos konferencija „Ar Lietuvos valstybė pajėgi apginti Garliavos Mergaitę?”. Konferencija LR Seime vyko 2014 m. spalio 23 d. Dalyvavo Seimo nariai prof. Pvilas Gylys, Vytautas Matulevičius, politinės partijos „Drąsos kelias” pirmininkas Jonas Varkala ir politinės partijos „Drąsos kelias” pirmininko pavaduotoja Audronė Skučienė.

DK logoKONFERENCIJOS VIDEO ĮRAŠAS

Praėjo 2 metai ir 5 mėnesiai po Vaiko norų ir Lietuvos konstitucijos sutrypimo. :: 2014/10/16

2014 m. spalio 17-ąją, penktadienį, 12 val. S. Daukanto aikštėje tradiciškai buvo paminėta valdžios smurtu paminta Konstitucija

tiesos.lt

 

Mergaitei sukr kojosb2-as k1-as k3-as-kadras

 

5-as kChemine moteris ir dekis b

 

 

Laisvieji menininkai ir piliečiai kvietė tradicine meno akcija jau 29-ąjį kartą paminėti smurtu ir melu 2012-ųjų gegužės 17-ąją Garliavoje pamintą Lietuvos Konstituciją, pasisakyti prieš dabartinę valdžios savivalę, prieš nesibaigiančius politinius teismų procesus, prieš vaikų pavertimą „valstybės paslaptimi”.

tiesos.lt