Kai kurie politikai, ypač vienas, mus nuolat gąsdina ir įtikinėja, jog mūsų šalyje aktyviai veikia kitų šalių specialiųjų tarnybų patikėtiniai. Neseniai buvęs saugumo šefas jų suskaičiavo net tris tūkstančius, ir tai tik vienos šalies slaptųjų bendradarbių. Į tuos gąsdinimus galima butų atsakyti- aišku, kad veikia. Visos šalys turi savo žvalgybas ir visose jose veikia kitų kraštų agentai. Vadinasi, mūsų šalyje aktyviai veikia bent jau keleto valstybių slaptieji agentai.
Kadangi turiu nuojautą, kad mūsų saugumo struktūrų darbas yra gerokaiparalyžiuotas politinės nežinios, organizacinių perturbacijų ir intelektualinės bei moralinės negalios, tai verčia mane, pilietį, analizuoti, koks tas svetimų specialiųjų tarnybų veikimas galėtų būti. Gal, sakau, tokie pamąstymai padėtų žmonėms, kurie iš to duoną valgo, taip pat visiems, kam rūpi mūsų šalies likimas?
Norint suvokti, ką šalyje veikia kitų šalių „kurmiai”, pravartu įlįsti į hipotetinės priešiškos valstybės spectarnybų analitiko, gavusio užduotį paruošti specialų strateginį planą, kailį. O to plano esmė galėtų būti tokia: kaip nesigriebiant karinių priemonių (šiais laikais tai daryti sunkiau – pasaulis gali pasmerkti), subtiliausiu būdu -kad procesas vyktų nepastebimai- susilpninti ir padaryti negyvybingą, neturinčią savisaugos instinkto mūsų šalį. Užsibrėžus tokį tikslą, būtų galima suformuluoti tokias, mano manymu, veiksmingas nekarinio šalies numarinimo užduotis savo nematomo fronto kovotojams:
I UŽDUOTIS
Suskaldyk tautą į dvi ar daugiau konfrontuojančių,o ne konkuruojančių, viena kitos nekenčiančių, viena kita nepasitikinčių dalių. Jeigu tauta, kad ir būdama įvairialypė, yra vieninga ir gerai supranta savo bendrus, nacionalinius tikslus, tokios šalies neginkluotais metodais nesunaikinsi. Belieka karinis kelias. Jeigu tauta skaldoma nuolatinės vidinės priešpriešos – „taikaus”, neginkluoto plano sėkmė bemaž garantuota. Visuomenės skaldymas turi vykti žmonių grupes skirstant į „baltas” ir „juodas”, „geras” ir blogas”, atstovaujančias ateičiai ir praeičiai, „patriotines” ir „antivalstybines”. Užduoties vykdytojai turi kuo skubiau tvirtai monopolizuoti teisę į „baltumą”, „gerumą” , „pažangą”, „patriotizmą” ir telkti žmones prieš „juodąsias”, „piktąsias”, „reakcingas praeities” bei „svetimiems tarnaujančias” jėgas.
II UŽDUOTIS
Neleisk susiformuoti protingai, teisingai, dorai ir patriotiškai šalies valdžiai. Šalies valdžia yra šalies centrinė nervų sistema. Jei centrinė nervų sistema sutrikdyta, šalį apima ne dalinė kurios nors srities, o sisteminė krizė, nes visuomenės organizmas praranda orientaciją, sutrinka jo koordinacinės, motyvacinės, stabilizacinės ir kitos valdysenos funkcijos. Paprastai kalbant, šalis „kraustosi iš proto”. Siekiant sutrikdyti valdžios, kaip centinės nervų sistemos, darbą, turi būti taikomas toks priemonių kompleksas:
• skatink destruktyvių, egoistiškų, ciniškų, paranojiškų, neišprususių, nedorų žmonių ėjimą į valdžią. Tokie žmonės yra gamtos ar auklėjimo užprogramuoti, tad nebūtinai samdyti valstybės griovėjai. Protingus ir padorius žmones (jeigu jų dar ten likę) stumk iš valdžios. Tokiems neleisk eiti į valdžią. Tokių žmonių kompromitavimas yra veiksmingas būdas tikslui pasiekti;
• įtikink žmones, kad tokio dalyko, kaip gera valdžia, nebūna. Diek jiems nuostatą, jog visuomeninių, bendrų reikalų, respublikos nėra, jog tai tėra kolektyvistų pramanas ir todėl valstybė nėra reikalinga. Arba kad geriausia valstybė yra nieko nedaranti valstybė Yra tik privatūs interesai, poreikiai bei reikalai ir juos žmonės per rinkos santykius turi tvarkyti privačiai. Iš to sektų, kad jei jau valstybė, mūsų nelaimei, yra, geriausia, kad ji nieko nedarytų. Tokios nuostatos įtvirtinimą žmonių sąmonėje geriausiai galėtų atlikti į „mokslinę” instituciją surinkti žmonės;
• išmokyk visus ar bent daugumą nekęsti valdžios, niekinti valdžią. O niekinama valdžia anksčiau ar vėliau tampa niekinga valdžia. Būk tvirtas ir nuoseklus – neleisk žmonėms susivokti, jog niekinimas ir kritika yra skirtingi dalykai. Valdžios kritika yra konstruktyvus politinis grįžtamasis ryšys, o valdžios niekinimas yra iš esmės destruktyvus, nes visuotinai niekinant, žeminant politikus garbingi žmonės į valdžią neis. O tai suka ydingą politinės atrankos ratą: valdžia bloga – ji niekinama – į niekinamą valdžią protingi ir padorūs žmonės neina, bet eina vėplos, cinikai, tuščiagarbiai, ir t.t. – valdžia išlieka niekinga ir niekinama…Ir taip ciklais nuo vienų rinkimų iki kitų, nuo vienos niekingos valdžios prie kitos. Tol, kol valdžioje visai neliks išmintingų žmonių;
• išnaudok visas galimybes tam ydingam ratui, kuris sukasi iš dalies savaime, padėti suktis rezultatyviau. Daryk visa, kas įmanoma, kad į aukščiausią valdžią patektų žmonės be sąžinės, vaizduotės ir politinės valios veikti respublikos, nacionalinio reikalo labui, kad į ją eitų liurbiai, latrai ir pan. To siekiant reikia per politinių vadovų aplinką gundyti juos, skatinant jų tuščią savimeilę ir godumą. Jeigu pavyktų valstybės vadovus sugundyti privatizuoti kokį nors valstybinio turto kąsnį ar paimti kyšį, plano vykdymas būtų sėkmingesnis – valstybės galios mažėtų sparčiau, nes taip greičiau būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybe. O pasitikėjimas valdžia, kaip nacionalinio intereso atstove ir gynėja, yra rišamoji medžiaga, kuri minią gali paversti gyvybinga piliečių visuomene. Tad vykdant šį planą, tos medžiagos šalyje turi likti kuo mažiau;
• neleisk spręsti svarbiausių, grėsmę šalies gyvybingumui keliančių klausimų (pvz., viešųjų finansų, energetinio saugumo, aukštųjų technologijų skatinimo). Tuos svarbiausius, esmingus klausimus paskandink smulkių problemėlių liūne;
• primesk šaliai tokius sprendimus, kurie turėtų rimtų, ilgalaikių, sunkiai pataisomų padarinių. Pensijų sistemos, sveikatos apsaugos privatizacija, „išvalstybinimas”, energetinių problemų suvėlimas yra rekomenduotini sprendimai;
• griauk ekonomiką, naikink šalies materialinį, finansinį,žmogiškąjį ir socialinį turtą. Griovimui pridengti labai tinka universalus, gerai patikrintas šūkis – „Pasaulį seną išardysim”;
• iš valdžios atimk ekonomines galias. Reikia padaryti taip, kad net atsiradus politikų, kurie norėtų sustiprinti valstybę (sistemiškai vykdant planątokia tikimybė maža), jie neturėtų išteklių tokiems norams įgyvendinti. Šiuo atveju rekomenduojamos dvi plano vykdymo kryptys. Pirma, reikia mažinti valstybės biudžeto pajamas, kad viešojo sektoriaus, respublikos reikalamsskirtos lėšos būtų minimalios. Antra, viešąjį sektorių reikia maksimaliai privatizuoti, kad valstybės vaidmuo jame būtų menkas, valstybės rankose esančio turto būtų kuo mažiau. (more…)