Viskas žmonijos istorijoje sukasi spirale, viskas kartojasi, tik kaskart gal vis kitokiu pavidalu, rūbu, išraiška.
Šiandieninė Lietuva sistemingai pamiršta Vasario 16-osios signatarus, kurie lemtingą sprendimą priėmė labai nelengvu metu. Iš vienos pusės į mūsų kraštą tiesiant rankas Lenkijai, viduje tvirtai spaudžiant rusų caro prižiūrėtojams, žmonijai dar neatsitokėjus nuo Pirmojo pasaulinio karo baisumų.
Kas liko iš signatarų atminties šiandien? Beveik nieko ar tik labai mažai. Oficialios valdiškos kalbos ir oficialios gėlės Rasų kapinėse, tradicinis valdžios ritualas prieš fotografus ir televizijų operatorius.
O tautai Vasario 16-oji vis labiau tampa tik eiline poilsio diena. Regis, valdžia, per tris dešimtmečius spėjusi gerokai prigesinti 1918 metų Vasario 16-osios spindesį ir svarbą, tai darė ne šiaip sau. Šių laikų politikams daug maloniau išaukštinti 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Šių laikų politikos elitas turi būti spindintis, dėmesio centre. O ką tie 1918-ųjų signatarai? Kokios naudos daktaras Jonas Basanavičius ir jo bendražygiai gali duoti šiandien?
Dabartiniam elitui patriotizmo nereikia, nes yra Europos Sąjungos tolerancijos, lygių teisių ir kitokias tautas niveliuojantys įstatymai, kurie formuoja naujas mūsų ateities tradicijas, visiškai nebūdingas ir nepriimtinas lietuviams.
Atėjo laikas, kai iškelti viešai Trispalvę sovietmečiu gal net buvo lengviau.
Beveik viskas Lietuvos valstybėje – tik spektaklis. Trūksta padorių žmonių valdžioje.
Nėra nei žmonių, nei pinigų vaikų gynybai, bet valstybės įvaizdžio kūrimui išleisti milijonai litų. Kokio įvaizdžio kūrimui? Korumpuočiausios valstybės, pedofilų lizdo Europoje? Šalies, kur Seimo nariai ima 100 tūkstančių eurų grynais „paskolas” degtinės buteliuose? Kai pliki advokatai neša vaikus iš gimtųjų namų, o teisėjai priima sprendimus, kad nenešė?
Dauguma žmonių neabejoja, kad beveik visa šiandieninė žiniasklaida Lietuvoje tarnauja korupcinėms teisėsaugos ir politikos sistemoms. Atspindi oligarchijos, korumpuotos valdžios požiūrį. Žurnalistų pateikiami faktai labai dažnai neatitinka tikrovės. Skleidžiamas melas, šmeižiami ir žeminami žmonės.
Lietuva vis labiau tolsta nuo savo tapatybės. Ką pasakytų apie visa tai daktaras Jonas Basanavičius, nei vienas neišgirsime. Bet ką už nuolatinį Lietuvos niekinimą, juodinimą, tvirkinimą, tradicijų, kultūros, papročių naikinimą išgirsime iš savo anūkų – dar bus progos sužinoti.

Sveikiname kiekvieną dorą Lietuvos pilietį su Lietuvos valstybės atkūrimo diena – vasario 16-ąja. Doras Lietuvos pilieitis  nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Doras žmogus tuščiai nesididžiuoja ir neišpuiksta, jis nepavydi ir būdamas kantrus visa pakelia, visa  ištveria ir pasilieka viltyje.

Vis tai mes atrandame Švento rašto žodžiuose, kurie kalba apie meilę – 1 Kor 13.

Tėvynės meilė prasideda nuo labai paprastų dalykų. Tai pagarba kitam ir meilė tiesai. Brangūs „Drąsos kelio” žmonės, Jūs ne kartą įrodėte, kad mylite kitą žmogų jo bėdoje. Jūs ne kartą įrodėte, kad Tiesa jums brangiau už savo asmeninę naudą. Jūs nė kartą įrodėte, kad ant Jūsų sąžiningumo iš tiesų laikosi mūsų Tėvynės Lietuvos esmė. Brangieji, Jūs ir esate Lietuva.

Meilė, kurią esate pasirinkę liudyti, niekuomet nesibaigia. Šia Šv. Rašto mintimi norime Jus padrąsinti: nenusiminkite, kad kartais atrodo, jog mūsų nedaug. Džiaukitės, kad tam nedaugeliui priklausote. Savo laiku tokių drąsuolių pasaulyje tebuvo tik dvylika.

Buvo nedaug ir tų, kurie kėlė trispalvę persekiojimo metais. Pranašų visuomet būdavo nedaug. Tačiau vargas tiems, kas nekreipdavo dėmesio į pranašų žodžius.

Jūs nešate Lietuvą ateisiančioms kartoms. Švęskite!

Gyvenimas po ekstradicijos

Ankstų lapkričio penktosios rytą, praleidus beveik du metus JAV federaliniame kalėjime, Neringa Venckienė buvo iškviesta į teismą, žinanti, kad nebesugrįš.
„Kadangi Aukščiausiasis Teismas nepriėmė mano skundo, aš žinojau, kad daugiau nebebus teismo posėdžių”, – teigė Neringa Venckienė, buvusi Lietuvos teisėja, kuri galimai atskleidusi pedofilų tinklą, kurio auka tapo Venckienės dukterėčia, pabėgo į Jungtines Valstijas ir apsigyveno Crystal Lake mieste. „Aš paprašiau vieno iš kalėjimo prižiūrėtojų patikrinti savo kompiuteryje ir jis man pasakė, kad nenurodytas grįžimo laikas. Aš iš karto supratau, kad aš būsiu išduota tą dieną”.
Venckienė su „Northwest Herald” bendravo elektroniniais laiškais ir detaliai paaiškino savo patyrimus nuo to laiko, kai ji buvo išduota iš JAV, taip pat papasakojo apie savo gyvenimą sugrįžus į Lietuvą.
Be galimybės svarstyti jos politinį prieglobstį Venckienė lapkričio 6 buvo grąžinta į tėvynę. Jos šeimos nariai, įskaitant jos sūnų, Mchenry gyventoją Karolį Venckų, ilgą laiką reiškė baimes apie politinį persekiojimą, jeigu Venckienė bus sugražinta į Lietuvą. Ten jos laukia dešimtys kaltinimų, įskaitant šnipinėjimą ir melagingų parodymų pateikimą.
„Aš išsiunčiau atsisveikinimo žinutę Karoliui, šeimos nariams ir draugams. Vėlai vakare aš buvau įsodinta į lėktuvą, skrendantį į Varšuvą, Lenkiją, ir tada automobiliu nuvežta į kalėjimą Lietuvoje” – teigė Venckienė. „Mes ten atvykome tik kitą dieną, vėlai vakare”. (more…)

Primename, kas suluošino Deimantės Kedytės likimą. Šio teismo sprendimas papiktino dešimtis tūkstančių Lietuvos žmonių, kurie 2012 m. sausio 28 d. įsteigė politinę partiją „Drąsos kelias”, už kurią 2012 m. spalio mėn. rinkimuose į LR Seimą balsavo 108 000 Lietuvos žmonių. Taigi, Kėdainių teismo  teisėjo Vitalijaus Kondratjevo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas ir paties teisėjo komentarai:

Garbingo Santuokos Jubiliejaus proga sveikiname Vytautą ir Laimutę Kedžius!

Nusikeliant į 1970-ųjų sausio 24-ąją, turbūt, pasakytumėte, kad tai buvo lyg vakar, lyg užvakar… Tik išmintingi žmonės supranta, kad žmogui dovanotas laikas prabėga labai greitai. Tuomet turėjote dideles svajones ir, žinoma, džiaugdavotės, kai tos svajonės tapdavo Jūsų gyvenimo tikrove. Šiandien sakytumėte, kad ne viskas įvyko taip, kaip planavote. Gal net turėtumėte visiškai teisingų priekaištų Jūsų Santuoką palaiminusiam Dievui dėl daugelio įvykių, kurie įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Labai skaudų dešimtmetį, kuriame pats Dievas verkė kartu su Jumis dėl pasaulį apraizgiusios melo ir neteisingumo nuodėmės.

Jei tai Jus paguos – pamėginkime į visus įvykius pažvelgti viltingai.

Vytautai ir Laimute, savo Auksinės Santuokos dieną Jūs esate žinomiausi Lietuvoje žmonės, žymiausi seneliai. Jūs užauginote sūnų Drąsių, kuris nepaisant jį sužeidusių šeimyninio gyvenimo įvykių, savo gyvybe įrodė, ką reiškia Tėvo meilė savo vaikui ir ką iš viso reiškia pasiaukojanti meilė, kuri viską, absoliučiai viską atiduoda iki galo. Jūsų Drąsius atidavė savo gyvybę už savo dukrą Deimantę. Jūsų Sūnus atidavė savo gyvybę už Jūsų Anūkę. Paprastai tai vadinama šventa auka. Švenčiausia auka! Daug inteligentiškų ir tikrai savo siela dorų Lietuvos žmonių gyvena tylų gyvenimą, negalėdami pasigirti savo suaugusiais vaikais, įnikusiais į nuopolius. jūs turite Sūnų, kuris visai Lietuvai paliko liudijimą, kaip ėriukas yra apginamas nuo galingų plėšriųjų vilkų.

Vytautai ir Laimute, Dievas Jums paskolino užauginti dukrą Neringą. Nėra žmogaus ant šios žemės, kas sugebėtų apkaltinti Ją nesąžiningumu. Jūs sugebėjote Jai tai įskiepyti. Jūs užauginote Ją, gerai suvokiančią, kas yra garbė ir kas yra sąžinė. Visa Lietuva ir lietuviška Išeivija pažįsta Jūsų dukrą, kaip Tiesos žmogų. Daug žmonių yra dėkingi Jums už tai, kad jūsų dukros kova už teisingumą yra vilties ženklas šiame ciniškai bedieviškame laikmetyje. Šiandieninio Jubiliejaus proga jūs turite savo dukrą prie savo šventinio stalo. Išvargintą. Neteisingai tebekaltinamą. Ištampytą po kalėjimus už Tiesą. Dievas ypatingai brangina tokius žmones, nes ir pats patyrė žiaurų išpuikusio žmogaus neteisingumą. Taigi, savo namuose Jūs turite dangumi paženklintą žmogų – Jūsų Neringą.

Vytautai ir Laimute! jūs turite Karolį, Jūsų anūką. Jį pažįsta visas pasaulis. Pažįsta kaip žmogų, kuris pilnametystės sulaukė, skirtingai nei kiti jo bendraamžiai, gerai pažindamas, ko iš žmogaus pareikalauja gyvenimas, kai atsistoji nekaltojo, skriaudžiamojo pusėn. Jūsų Anūkas yra dėkingumo savo gimdytojams pavyzdys viso pasaulio akyse. jam tik dvidešimt. O Jis jau praėjo žmogiškumo universitetą, suformavusį Jame teisingiausią žvilgsnį į gyvenimo vertybes.

Vytautai ir Laimute, Jūs este Deimantės Kedytės seneliai. Atrodo, kad tuo vienu sakiniu išsakytas  visas Jūsų Gyvenimo nuopelnas. Dievas tikrai yra Jūsų augintos Deimantės pusėje. Meilė, kurią atidavėt Deimantei, niekur nedingo. Tai nesudyla ir nesurūdija. Joks suktas teisėjas ar prokuroras, joks pinigus dievinantis advokatas ar sužvėrėjęs milicininkas tos meilės nepagrobs. Jūsų meilei neįvykdysi nei kovo 23-osios, nei gegužės 17-osios pogromų. Jūsų likimą niekinę ir naikinę tai žino. Todėl jie nerimsta. Todėl jie, vėl ir vėl pasiduodami sveiku protu nepaaiškinamai neapykantai, save tokiu būdu naikina. Negrįžtamai. Tokie žmonės, džiūgaudami, jog Jūs neturite namų, patys gyvena kičais išdabintuose savo pragaruose. Be ryšio su savo vaikais, su kitais artimaisiais, iliuziškai save guosdami, kad gal net Dievas yra perkamas ir parduodamas. Vargšų vargšai. Na, ne vieta čia apie juos… Šiandien palikime tokius valgyti jų pačių susikurtą maistą…

Vytautai ir Laimute. Apie Judu.

Jei susipykdavot, bet mokėdavot atleist iki vakaro saulėlydžio – tuomet Jūs Dievo žmonės. Jei papriekaištaudavot, bet ir pagirdavot viens kitą – Jūs Vilties kunigaikščiai. Jei pavargdavot, bet nepažemindavot – tuomet Jumyse plaka jautriai gailestingos širdys. jei pamilote vienas kito asmeninius pomėgius – tuomet supanašėjo Jūsų sielos… Oi… rašyti ir rašyti…

Esate autoritetas. Didžiuokitės Tuo! Esate Lietuvos Viltis. Drąsiai iki paskutinio atodūsio, tiek , kiek palaikydami viens kitą žingsniuosite Keliu, kuris vadinamas Gyvenimu, taigi, visuomet didžiuokitės, kad esate Neringos ir Drąsiaus Tėvai. Išpažinkite, kad Jūsų Deimantė, jau vien tuo, ką padarė Jai pasaulis, yra Šventoji. Jūsų anūkai visa širdimi yra su jumis. Visada buvo.

O Lietuva, ta Lietuva, kuri verkia su verkiančiais ir linksminasi su besidžiaugiančiais šį šventinį sausio 24-osios vakarą yra su Jumis, jaunais širdimis savo Auksinės Santuokos Jubiliejuje.

„Drąsos kelias” žmonės, tai tie, kurie drąsūs mylėti

P.S. Tegul perskaito prie šventinio Jūsų Iškilmės stalo tuos žodžius Jums garsiai. Sveikėkite!

Tai įvyko Kauno rajone, Garliavoje 2012 m. ankstų gegužės 17-osios rytą. Prabėgus po šios dienos daugiau kaip septyneriems metams, mes primename, kad tuo metu buvo padarytas Lietuvos valstybės nusikaltimas prieš vaiką ir ją nuo bet kokio smurto gynusius žmones. Tas nusikaltimas nėra pamirštas. Aukščiausia tuo metu Šalies pareigūnė  Dalia Grybauskaitė paliko Lietuvos Respublikos prezidentės postą 2019 m. liepos 12 d. taip ir neatsakiusi į daugelio žmonių, o tuo pačiu ir į disidentės Laisvės premijos laureatės sesės Nijolės Sadūnaitės klausimą, užduotą iš LR Seimo tribūnos 2018 m. sausio 13 d.:

„Šiandieną, sausio 13-ą, Laisvės gynėjų ir Laisvės premijos įteikimo dieną, man nėra nieko svarbiau, kaip sužinoti atsakymą į ne vienerius metus mano širdį, ir ne tik mano širdį, draskantį neatsakytą ir nuo visuomenės visomis valstybės išgalėmis slepiamą klausimą. Todėl stovėdama šioje aukštoje Seimo tribūnoje pirmą kartą ir paskutinį gyvenime, tiesiogiai kreipiuosi į jus, pirmuosius valstybės asmenis. Ponia Prezidente, Pone Premjere, [už mano nugaros] Pone Seimo Pirmininke, ir prašau jūsų iki vasario 16-os, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo dienos, man ir visuomenei viešai asmeniškai atsakyti bei pateikti neginčijamus įrodymus, kad mūsų visų taip labai mylėta ir daug mėnesių sergėta Deimantė Kedytė, kuriai už mėnesio, vasario 19-ą, sukaks 14 metų, yra gyva ir sveika. O jei ji jūsų valia ir valstybės vardu 2012 m. gegužės septynioliktą dieną atplėšta nuo artimųjų ir apsiimta saugoti… Saugok Viešpatie, net liežuvis neapsiverčia tai ištarti, galimai yra mirusi, nužudyta, prašau tai nedelsiant viešai pripažinti ir prisiimti atsakomybę, bet svarbiausia, jei tai nėra vien iš nežinios kilę besisielojančių žmonių įtarimai, ir tokia baisi nelaimė iš tikrųjų atsitiko, pasakyti, kur yra mergaitės kapelis. Kad mes galėtume visi ją mylėjusieji, kartu su Deimantėlės seneliais, iki šiol persekiojamais, po devynias bylas, kitais artimaisiais, mergaitės užtarėjais ir laisvės bendraminčiais aplankyti, padėti gėlių, nusilenkti, kartu pasimelsti, apraudoti ir atsiprašyti, kad nesugebėjome tavęs, Deimantėle, išsaugoti. Dieve, mums atleisk.”

Neatsakė į tą klausimą nei Premjeras Saulius Skvernelis, nei Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Matyt jie tyliai lauks šių metų gegužės 17-osios, kai pagal galiojantį įstatymą sukaks 8-erių metų senatis. Kaip įdomiai žmoneliai tikisi išvengti Dievo teismo, manydami, kad be atgailos Dievulis irgi taiko senatis nusikaltimo nuodėmėms. Kaip naivu ir kaip kvaila. O iš tiesų velniška ir pražūtinga.

Žmonės Vilniuje prie Prezidentūros 2020 m. sausio 17 d. vėl rinkosi ir vėl klausė „Ar dar gyva Deimantė?” Jie ir vėl negavo atsakymo. Nuo 2019 m. liepos 12 d. Lietuvos respublikos prezidentas Gitanas Nausėda kartu su pareigomis prisėmė ant savo pečių ir šio klausimo naštą… Laukiame, kada nusiims…

Niekas nepamiršta.  Esame nekaltųjų krauju paženklinti Laisvei! Patyrę melo žiaurumą, pamatę neapykantos ginklais pralietą kraują ir su dvasios ginklais įveikę pasaulio didžiūnų irštvą – niekuomet neaukokime savo lėšų neapykantai, karui ir kraujo praliejimui. Nebūkime, gerieji Lietuvos žmonės, šį vakarą priežastimi tolimesniam karo konfliktui Rytų Ukrainoje. Nepasiduokime televizijų, niekuomet nekalbėjusių Tiesos apie Garliavą, Deimantę Kedytę,  Neringą Venckienę, politinę partiją „Drąsos kelias” ir mūsų idėjas, propagandai. Ne vandeniui ir ne duonai aukų vajaus rinkėjai ruošiasi rinkti lėšas LRT  paramos koncerto metu. Neparemkite klastingų ginklų, sprogmenų ir kitos karo amunicijos įsigijimo, nes labiau ginkluodamiesi žmonės atitolina galimybę atsisėsti prie derėjimosi stalo. Išgirskite šitą kvietimą! Tarpininkaukite tarp nesusikalbančių žmonių, o ne didinkite jų neapykantą vienas kitam. Maitinkite alkstantį, o ne pražudykite jį, stumdami į padėtį, kurioje nėra vilties. Atminkime, kuo, gi, ir mes patys, mūsų Lietuva, įveikėme neatgailaujantį Laisvės priešą. Klausykite širdies ir likite atsakingi!

Politinė partija „Drąsos kelias” primena Lietuvai 2017 metų Laisvės premijos laureatės disidentės ir sąžinės kalinės sesės Nijolės Sadūnaitės kalbą LR Seime, pasakytą lygiai prieš du metus, 2018 m. sausio 13 d., Laisvės gynėjų dienos iškilmingame posėdyje. Per tuos du metus Lietuvos Respublikos Seimo tribūnoje nebuvo pasakyta nieko reikšmingesnio!