„Kelkis, Lietuva!”, – teisingi, graudinantys Romo Dambrausko žodžiai.
Labai tikslūs dainos žodžiai, apibūdinantys šiandieninę Lietuvos situaciją.
Taiklūs ne tik dainininko, bet ir dviejų komentatorių:
„Dainuokit, šokit… trypkit. Viskas baigta. Tai tiesa… Mes praradom vieną milijoną tautiečių. Ar Jūs suprantat, kur mes einam? Dainos nepadės, kalbos nepadės. Dirbt reikia! Daryti darbus, o ne šokt ir trypt kojom. Liko žodis LIETUVA. O kas joje liko?”
Kitas jam prieštarauja:
„Bet dar truputis liko ir bandys kovoti, nors gal jau ir beprasmiška. Kas suprato, nenori gyvi gultis į duobę. Fašistai vedė žydus šaudyti. Didžiausią minią. O apsauga buvo keli su automatais. Jei jie tada būtų visi puolę ir bandę išsilaisvinti, tai gal keli būtų likę gyvi. O jie nieko nedarė. Gal jie nežinojo savo likimo, bet mes jau žinome kas mūsų laukia… Keista būtų nieko nedaryti!”
Teisus ir vienas, ir kitas komentatorius.
Kiekvienas pasaulį matome savo skaudančia širdimi… Kiekvienas mūsų į aplinką žvelgiame iš savo patirties, iš savo varpinės… Bet tikriausiai niekas labiau nei aš norėčiau pokyčių čia, mūsų Tėvynėje.
Aš svajoju, kad visi, kuriems rūpi Tėvynė, jos likimas, susivienytų ir nušluotų tuos niekšus. Sutryptų išpardavusius Lietuvą, ją sužlugdžiusius, išvijusius milijoną lietuvių. Sutraiškytų korumpuotus. Visus, kurie turtėja iš neteisybės, kitų ašarų… Visus, kurie kasdien plauna smegenis… Jau pavargome kasdien ryti sunkiai bepridengtą melą.
Deja.
Įveikti juos – būtų stebuklas.
Jau 30 metų niekas nepasikeitė. Šalį valdome ne mes visi, Lietuvos žmonės, bet į vieną kumštį susitelkusi valdžios ir teisėsaugos gauja. Ji tenori vieno – toliau išlikti ir sunaikinti visus, kurie dar ieško tiesos, sunaikinti fiziškai, morališkai ar ginte išginti iš Tėvynės svetur. Kaip jau ir išginė milijoną, ir mes vis pastebimiau tampame išsivaikščiojančia po pasaulį tauta.
Tikriausiai niekas ir nepasikeis. O mes vis laukiame stebuklo. Reikalaujame visa širdimi savo žemėj tvarkos.
Kažin…
Myliu Lietuvą… Tačiau manau, kad jau per toli nueita, per daug viskas sugadinta, sužlugdyta… kad kažkas pasikeistų.
Iš savo patirties žinau, kad šansų beveik nėra. Iki ausų supuvusi teisėsauga. Iki šaknų pasmirdusi žiniasklaida. Būtų stebuklas, kad kažkas pasikeistų iš esmės.
Turime teisę norėti pokyčių, mylėti šią žemę ir stoti į kovą už ją.
Bet aš bijau. Šie žmonės bus apšmeižti, supriešinti… Tarpe jų bus apsimetėlių, išverstakūrių, informatorių, subinlaižių…
Jau dabar prie maršo plakasi tokie veikėjai, kaip Saulius Skvernelis, agitavęs už Stambulo konvenciją, Kauno rajono mero Valerijaus Makūno – Andriaus Ūso chebra, Algirdas Butkevičius, Andrius Mazuronis ir kiti, kurie turi vienintelį tikslą – nesvarbu su kuo, bet būti valdžioje.
Maršo organizatoriai ir jiems talkinantys privalo būti budrūs.
Kad ir kiek mažai beturėčiau vilties, sakau:
Broliai ir sesės, išdrįskime keisti Lietuvą!
Susitikime gegužės 15!
Kelkis, Lietuva!
Neringa Venckienė
