Siaurovizijos žmonės ar koks nors Rimvydas Valatka periodiškai piktinasi – Lietuvos partijos neišsiaugino tikrų politinių lyderių. Todėl turime tenkintis tuo, ką turime – Dalia Grybauskaite, Algirdu Butkevičiumi, Andriumi Kubiliumi ar Eligijumi Masiuliu. Galima pridėti – arba bejėgiškai stebėti politinės galvų transplantacijos (Valentinas Mazuronis) bei politinio klonavimo (Gabrielius Landsbergis) procedūras.

Atsakant į tokius pasipiktinimo priepuolius, tenka pastebėti bent du dalykus. Pirma, sutikti su tuo, kad mūsų šalis smarkiai kenčia dėl tikros lyderystės stygiaus. Antra, pakviesti mūsų nomenklatūros atstovus pažvelgti į save ir SAU užduoti klausimą: „O ar mes, vadinamasis elitas, nesame prisidėję prie lyderystės krizės Lietuvoje? Ar mes esame tie dvasios aristokratai, kurie palaiko viltį teikiančius naujus žmones politikoje? Ar mes pajėgūs suformuoti teisingumu persmelktą informacinę, analitinę terpę, kurioje būtų paralyžiuoti ydingos atrankos į lyderius režimai, kai į politiką patenka per daug suskių, mulkių ir sukčių, bei palaikomi pozityvios, teisingos atrankos režimai, kai į viršų kyla gabiausi ir padoriausi?”.

Kaip žmogus, daugiau nei ketvirtį amžiaus dalyvaujantis viešajame gyvenime, galiu atsakingai ir tvirtai teigti: visa šalies nomenklatūra – elitu tų žmonių vadinti negaliu – esmingai, sąmoningai ar nesąmoningai prisideda prie ydingos atrankos politikoje ir, vadinasi, prie to, kad tikrų lyderių, tikrų valstybininkų valdžioje mažai telikę. Tame, kas vadinama politika, dominuoja nacionalinių interesų neįstengiantys ir nesistengiantys suvokti, tautos balso negirdintys socialdemokratų, krikščionių ir patriotų vardais prisidengę POLITIKOS TECHNOLOGAI. Jie yra neblogai įsisavinę tarppartinės kovos – dažnai tik ritualinės – metodus, savo reitingų palaikymo būdus ir pan. Tačiau tikrais lyderiais jų negali vadinti. (more…)

Jau senokai stebiu ir analizuoju Lietuvoje įdomų bei gana paplitusį reiškinį.
Aš jį vadinu komjaunuolišku sindromu. Juo sergančius keturiasdešimtmečius ar penkiasdešimtmečius jungia nuostata – „Mes nebuvom komunistais“. Tuo jie nori pasakyti, jog jie netarnavo tarybinei sistemai, „nekolaboravo“ su tuometine valdžia. Todėl jų biografijos ir sąžinė yra visiškai švarios. Dar daugiau – skaisčios. O kai esi skaistus, suprask, turi teisę teisti ir bausti „blogiečius“. Kai stebi Andrių Kubilių, Rasą Juknevičienę–Rastauskienę–Urbonaitę ar kai kuriuos mūsų žurnalistikos žiedo atstovus, gali aiškiai diagnozuoti – komjaunuoliško sindromo aukos. Tokių žmonių, aktyviai viešojoje erdvėje besireiškiančių, yra dešimtys ar šimtai. Tai savo „šventumu” ir beapeliacine teise teisti kitus nė per nago juodymą neabejojančios personos. Beje, šiai kamarilei išdrįsiu priminti, kad dauguma jų buvo komjaunimo nariais. Dieve gink, nenoriu pasakyti, kad komjaunuolišku sindromu serga visi kažkada komjaunuoliais buvę žmonės. Atvirkščiai – dauguma jų savo buvimą toje organizacijoje pripažįsta ir gerai suvokia, kad tai buvo ne tik jų asmeninio, bet ir šeimos bei tautos išgyvenimo filosofija…
O dabar pabandykime įsivaizduoti hipotetinę situaciją – tuo metu nė vienas lietuvis nestoja nei į tuomet vienintelę partiją, nei į vienintelę politinę jaunimo organizaciją. Kas tokiomis hipotetinėmis sąlygomis būtų valdęs tą Lietuvą? Kieno kultūriniais, tautiniais ir kitais interesais būtų vadovaujamasi valdant tą teritoriją – Lietuvą? Atsakymas: tuščia vieta valdžioje ilgai neužsibūna – tą vietą būtų užėmę KITI. Nemanau, kad kitiems būtų rūpėjusi lietuvių kalba, literatūra, kultūra apskritai. Dabar iš hipotetinio scenarijaus grįžkime į istorines realijas. O jos tokios: tuomet žmonės turėjo gyventi – kurti šeimas, rinktis profesijas, daryti karjeras. Taip, buvo tokių, kurie karjeros laiptais kopė „grynu” kolaboravimu, aklai ir atsidavusiai tarnaudami sistemai. Juos galima vadinti vos ne šimtaprocentiniais kolaborantais. Nes be gebėjimo tarnauti sistemai ne kaži ką daugiau jie ir mokėjo. (more…)

Istoriniame balsavime šio mėnesio pradžioje Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba Ženevoje patvirtino rezoliuciją, kviečiančią išsaugoti šeimą.

Rezoliucija pabrėžia, kad šeima yra prigimtinis ir svarbiausias visuomenės vienetas, bei ragina vyriausybes vykdyti šeimai jautrią politiką ir imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias šeimos kaip institucijos išlikimui kylančioms grėsmėms.

Tai kol kas stipriausias toks už šeimą pasisakantis Jungtinių Tautų dokumentas istorijoje, ir ne viena šeimai palanki JT delegacija sunkiai dirbo, kad tai pasiektų net susidūrus su stipria opozicija.

Lietuvos žiniasklaida nesiryžo pranešti apie šį svarbų žingsnį ir taip tyliai pritaria prieš rezoliuciją balsavusių beveik vien Vakarų valstybių pozicijai. Todėl raginame dalintis šia visiems už šeimos stiprinimą kovojantiems svarbia žinia, kad apie tai sužinotų ir Lietuvos piliečiai.

Vyriausybėms, kurios išliko ištikimos šeimai, dabar reikia visų mūsų pagalbos. Dėl savo bekompromisės pozicijos jos yra agresyviai pašiepiamos ne vienos išsivysčiusios šalies.

Čia galite pasirašyti laišką, dėkojantį delegacijoms, kurios išliko ištikimos šeimai.

Rezoliucijoje, be kita ko, raginama valstybes vykdyti šeimai draugišką politiką, teigiama, jog tėvams turi būti palikta pirminė atsakomybė rūpintis ir auklėti savo vaikus taip, kaip jiems atrodo teisinga. Rezoliucija pabrėžia, kad „šeima atlieka itin svarbų vaidmenį išsaugant kultūrinį identitetą, tradicijas, moralę, paveldą ir vertybinę visuomenės sistemą“.

Visą rezoliucijos tekstą galima rasti ČIA.

Žemiau pateikiame už ir prieš rezoliuciją balsavusių valstybių sąrašą.

Už rezoliuciją balsavo: Alžyras, Bangladešas, Bolivija, Bostvana, Kinija, Kongas, Dramblio kaulo krantas, Kuba, Salvadoras, Etiopija, Gabonas, Gana, Indija, Indonezija, Kazachstanas, Kenija, Maldyvai, Marokas, Namibija, Nigerija, Pakistanas, Paragvajus, Kataras, Rusija, Saudo Arabija, Siera Leonė, Jungtiniai Arabų Emiratai, Venezuela ir Vietnamas.

Prieš rezoliuciją balsavo: Albanija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Airija, Japonija, Latvija, Juodkalnija, Portugalija, Korėja, Pietų Afrika, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Susilaikė: Argentina, Brazilija, Meksika ir Makedonija.

Iš propatria.lt  ir  alkas.lt

Liepos 20 d. mirė mūsų bendražygio Renaldo Ščiglinsko Tėtis. Trečiadienį, liepos 22 d., nuo 16 val.  velionio urna bus pašarvota Kauno Gerojo Ganytojo parapijos bažnyčios mažojoje salėje (V. Krėvės pr. 97N, šalia „Saulėtekio” prekybos centro). Liepos 23 d, ketvirtadienio ryte, 8:00 val., šventos Mišios.

Užjaučiame Renaldą, kuriam teko didžiulė garbė matyti paskutinę savo Tėčio ašarą ir į Amžinybę išlydėti savo Tėtį meldžiantis ir kalbant su Juo.

Užuojautą,  atvykę atsisveikinti, galėtume pareikšti ir jautriu žodžiu, ir finansine parama.

Nesu iš besalygiškai adoruojančių Vakarus, nes ir ten matau nemenkas problemas. Visgi stebint tai, kas vyksta Vakarų viešojoje erdvėje, mane karts nuo karto apima juodas, na, tiek to – baltas,  pavydas.
Nors iš prigimties ir pagal auklėjimą nesu pavyduolis, tačiau pavydžiu Vakarų visuomenėms jų žiniasklaidos. Taip, ir ten esama nemažų informacinių šiukšlynų. Vadinasi, ir ten, ne tik pas mus, dalis žurnalistų dirba viešosios erdvės šiukšlinimo darbus. Vietoj to, kad tą erdvę skaidrintų, švarintų. Bet, kita vertus, ten esama ir tikros, rimtos žurnalistikos, aukšto lygio analitinių darbų bei publikacijų. Ten daugiau ir pliuralizmo, t.y. nuomonių įvairovės, gerokai mažiau baimės pasakyti ar parašyti tai, ką iš tiesų galvoji. Apskritai demokratijos ten gerokai daugiau nei pas mus. Bent kol kas.
Tai turi konstatuoti, kai skaitai „The Guardian”, „Spiegel”, „The New York Times”. Miniu leidinius, kuriuos dažniausiai atsiverčiu. Nes juose randu daugiausiai publikacijų, kurios man suteikia peno apmastymams ir pasisakymams.
Štai ir dabar tik ką „The Guardian” perskaičiau  straipsnį, kuriame bent jau lietuvio akimis nestereotipiškai kalbama  apie Graikijos tragediją ir Europos sąjungos ateitį. Autorius tame straipsnyje kalba, kad tai, kas tik ką buvo padaryta su Graikija, prilygsta jos nukryžiavimui. Jo žodžiais tariant, ši šalis paverčiama išorės jėgų valdomu protektoratu. Ir priimti jos atžvilgiu sprendimai tik dar labiau gramzdins šią šalį į ekonominės krizės liūną. Tęsdamas mintį jis teigia, kad Graikijos klausimas nebuvo  sprendžiamas demokratiškai, kad šiame procese dominavo privatūs skolintojų, t.y. bankų interesai ir Vokietija. (more…)