Birželio 30 d., antradienį, 9:30 val. Vilniuje prof. Laima.Bloznelytė teismo procese sakys savo kalbą. Palaikykime nekaltai teisiamą asmenį dalyvavimu ir užtarimo malda.

Manau, tokiam pasiūlymui pritartų didelė inteligentijos, ypač humanitarinės, dalis ir visi patriotiškai nusiteikę mūsų tautiečiai šalyje bei užsienyje. Pritartų, kad politinis lyderis, kuris šiandien atsako už padėtį šalyje, faktiškai vadovauja antikonstituciniam veiksmui – lietuviškos abėcėlės keitimui.
Ignoruodamas Konstituciją, Konstitucinio Tesimo sprendimus, nebodamas intelektualų kreipimųsi, nereaguodamas į piliečių viešo protesto balsus, premjeras, pataikaudamas kaimyninei šaliai ir trypdamas mūsų nacionalinį orumą, „volu” stumia vardų ir pavardžių rašymo įstatymą. Tikras šio įstatymo pavadinimas turėtų skambėti taip: „Lietuviško raidyno keitimo įstatymas”. Bet to daryti neleidžia mūsų Konstitucija.
Premjeras nereaguoja į kompromisinius siūlymus nekeisti mūsų abėcėlės ir leisti nelietuviškos tautybės Lietuvos piliečiams rašyti savo pavardes bei vardus lotyniškais rašmenimis kitame asmens dokumento puslapyje. Siekis bet kuria kaina pakeisti mūsų raidyną yra toks stiprus, kad neįsiklausoma ne tik į specialistų ir visuomenės apskritai balsą, bet net šantažuojami kiti politikai, tarp jų ir koalicijos partneriai. Ir visa tai daroma su premjero žinia. Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Julius Sabatauskas nėra svarbiausi veikiantys asmenys šiame procese. Jie tėra aukščiausios partinės valios vykdytojai. Todėl pagrindinė atsakomybė už nacionalinių interesų išdavystę tenka valdančiosios koalicijos lyderiui.
Pasakyta reiškia, jog premjeras grubiai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją, griauna demokratijos pagrindus ir laužo Tautai duotą priesaiką (<…prisiekiu gerbti ir vykdyti jos Konstituciją…, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei…>). O tai verta apkaltos. Tokią poziciją, manau, paremtų plačioji visuomenė, intelektualai, nacionalinius interesus, Konstitucinę sąrangą ir mūsų valstybės orumą pasiryžę ginti politikai, pažangioji žiniasklaida.

Daug lietuvių mano, jog mes neturime išmintingo, patriotiško elito. Ne tik politikų, bet ir žurnalistų, analitikų. Daugelio jų mentalitetas yra tarniškas. Galią turintys ir mus valdantys turi stiprų tarno instinktą. Tačiau tai ne tarnystės savo šaliai ar tautai instinktas. Mus valdantieji dairosi ne tiek į tai, ką galvoja ir ko nori Lietuvos žmonės, o į tai, ko gali norėti kitų šalių sostinėse ar Briuselyje. Todėl eilinis lietuvis nemano, kad mus valdo elitas. Jis labiau linkęs valdančiuosius vadinti naująja nomenklatūra. Tie, kas turi visuomeninį ar humanitarinį išsilavinimą, juos linkę   vadinti kompradorine klase – grupe, kuri tarnauja svetimiems. Tai patvirtina ir jau bene du dešimtmečius besitęsianti istorija su pavardžių rašymu. Ta istorija pirmiausia ir daugiausia sietina su Lietuvos ir Lenkijos dvišaliais  santykiais ir su lenkų tautinės bendrijos padėties klausimu.
Šioje istorijoje išskirčiau keletą aspektų. Pirma, ilgą laiką buvo diegiama mintis, kad 1994 metų balandį pasirašytoje tarpvalstybinėje sutartyje egzistuoja abipusis įsipareigojimas lenkų pavardes Lietuvoje ir lietuviškas pavardes Lenkijoje rašyti atitinkamai lenkiškais ir lietuviškais rašmenimis. Tačiau tai – netiesa. Minėtoje sutartyje sakoma, kad tos pavardės turi būti rašomos pagal skambėjimą. Ten nekalbama apie rašmenis, apie abėcėlę.
Taigi, abiem atvejais rašant pavardes turi būti atlikta TRANSLITERACIJA, t.y. pavardės perrašymas, naudojant kitos kalbos rašto raides. Lietuvių pavardės Lenkijoje turi būti perrašomos lenkiškais, o lenkų pavardės Lietuvoje – lietuviškais rašmenimis.
Antra, jeigu šiuo požiūriu būtų padaryta išimtis vienai etninei grupei, t.y. transliteracija nebūtų vykdoma, pavyzdžiui, rašant lenkų pavardes, iškiltų klausimas dėl galimo kitų tautinių grupių diskriminavimo.
Visgi bene svarbiausias šioje byloje būtų konstitucingumo klausimas. Juk LR Konstitucijos 14 straipsnyje sakoma, kad valstybinė kalba mūsų šalyje yra lietuvių kalba. O rašytinės kalbos pagrindas yra raidynas, kitaip sakant – abėcėlė. Vadinasi, keisti abėcėlę mes, jeigu esame teisinė šalis, galime tik keisdami Konstituciją. Ir tam turi būti labai rimtos priežastys.  (more…)

Iš propatria.lt

Popiežiaus Pranciškaus enciklika „Laudato Si’” katalikiškame pasaulyje ir už jo ribų sukėlė daugybę diskusijų. Kai kurie jos teiginiai sulaukė pagyrų iš kairiųjų pasaulio valstybių vadovų ir ne mažiau kritikos iš konservatyvių katalikų. Susilaikydami nuo viso enciklikos turinio vertinimo, portalo propatria.lt skaitytojams pristatome internetinio dienraščio „The Stream” parengtą santrauką, kurioje atrinktos kai kurios vertingos enciklikos ištraukos, kurių tikriausiai neišvysite sekuliariosios žiniasklaidos antraštėse, kalbančiose vien apie klimato kaitą ir globalinį atšilimą.

1. Kūrinija turi Kūrėją ir yra daugiau nei vien „evoliucionavusi gamta”

(75) Dvasingumas, užmirštantis Dievą kaip visagalį Kūrėją, yra nepriimtinas. Tuomet pradedame garbinti žemiškąsias jėgas arba uzurpuojame Dievo vietą, net imdami teigti, jog turime neribotą teisę trypti Jo kūrinijos pėdsakus. Geriausias būdas sugrąžinti vyrus ir moteris į jiems teisėtai priklausančią vietą, nutraukiant jų absoliutaus dominavimo žemėje pretenziją, yra vėl pradėti kalbėti apie Tėvo asmenį, kuris kuria ir kuriam vieninteliam priklauso pasaulis. Kitu atveju žmonės visada bandys tikrovei primesti savus įstatymus ir interesus.

(77) „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs” (Ps 33,6). Tai mums sako, kad pasaulis atsirado dėl sprendimo, ne dėl chaoso ar atsitiktinumo, ir tai jį tik dar labiau išaukština. Kuriantysis žodis išreiškia laisvą pasirinkimą. Visata neatsirado kaip savavališkos visagalybės, jėgos demonstravimo ar troškimo pasirodyti rezultatas. Kūrinija yra meilės tvarkos dalis. Dievo meilė yra fundamentali visus kūrinius judinanti jėga: „Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs” (Išm 11,24). Taigi kiekvienas kūrinys yra Tėvo švelnumo, suteikiančio vietą pasaulyje, objektas. Net trumpalaikis paties mažiausio kūrinio gyvenimas yra Jo meilės objektas, ir Dievas apglėbia savo meile tas kelias jo egzistavimo sekundes. Šv. Bazilijus Didysis apibūdino Kūrėją kaip „neišmatuojamą gėrį”, o Dantė Aligjeris kalbėjo apie „meilę, judinančią saulę ir žvaigždes”. Dėl tos priežasties galime kilti nuo sukurtų būtybių iki „Dievo didybės ir Jo mylinčio gailestingumo”.

2. Žmogaus ekologija reiškia vyriškumo ir moteriškumo skirtumų pripažinimą bei vertinimą
(more…)

Birželio 23 d. 19 val. JONINĖS KAUNE, senosios prieplaukos amfiteatre (prie Vytauto bažnyčios).
19 val. Folkroko grupė „Marga muzika”.
20.15 val. Folkroko grupė „Ūkanose”.
21.15 val. Rasų ir Joninių tradicijos su moterų ansambliu „Šerkšnas”.
21.45 val. Vyrų folkloro grupė „Ugniavijas”.
Į šventę kviečia Kauno miesto savivaldybė ir Kauno kultūros centras „Tautos namai”.

Birželio 23 d. 20-23 val. Joninės Romainiuose vyks prie Lampėdžių karjero ,,Pakelės svirnelio” kieme.

Birželio 24 d. 17 val. tradicinė J O N I N I Ų (RASOS) ŠVENTĖ Čečėnijos aikštėje: „Chorų karų” nugalėtojas KAUNO STUDENTIŠKAS CHORAS su nauja programa, auksinius „Nerijos” šlagerius dainuos ANTANAS ČAPAS, gražiausias OPEREČIŲ IR MIUZIKLŲ melodijas atliks jaunosios operos žvaigždės Andrius Apšega, Ieva Goleckytė, Jurgis Jarašius ir pianistė Audronė Eitmanavičiūtė, koncertuos Kaunėnų bendruomenės ansamblis.

Birželio 24 d. nuo 17 val. Pakalniškių piliakalnio papėdėje (priešais IKI parduotuvę) tradicinę tapusią Joninių šventę organizuoja Vaišvydavos BC.

Joninių šventinių rengininių Lietuvoje sąrašas:

„Įvykdyti nusikaltimą prieš pasaulio gamtą yra nuodėmė prieš mus pačius ir prieš Dievą”, – Popiežius Pranciškus cituoja Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų savo enciklikoje „Laudato Si”

Ši žemė, suniokota ir apiplėšta, dabar dejuoja ir jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas. Popiežius Pranciškus ragina juos išklausyti ir visus – asmenis, šeimas, vietines bendruomenes, tautas ir tarptautinę bendruomenę – kviečia, šv. Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „ekologiniam atsivertimui”, tai yra kviečia „keisti kryptį”, imtis atsakingai rūpintis „mūsų bendrų namų” grožiu. Popiežius Pranciškus sutinka, kad šiuo metu „pastebimas vis didesnis jautrumas aplinkai ir gamtos apsaugai, bręsta nuoširdus ir skausmingas susirūpinimas dėl to kas dedasi su mūsų planeta” (19), kuris įgalina neprarasti pasitikėjimo. Enciklika visiems skelbia aiškią ir vilties kupiną žinią: „Žmonija dar yra pajėgi bendradarbiaudama statyti mūsų bendrus namus” (13), „žmogus dar yra pajėgus pozityviai veikti” (58), „dar ne viskas prarasta, nes žmonės, sugebantys kraštutinai degraduoti, moka ir įveikti save, grįžti, rinktis gera ir atgimti” (205).

Enciklikos turinys pristatytas 15 paragrafe ir jis išplėtotas šešiuose skyriuose. Pradedama nuo įsiklausymo į tai, ką sako šiandien pasiekti pagrindiniai mokslo laimėjimai (I skyrius); toliau aptariama ką sako Biblija ir žydų – krikščionių tradicija (II skyrius); nustatomos problemų priežastys (III skyrius) glūdinčios technokratijoje ir žmogaus autoreferenciniame susitelkime į save patį. Enciklika siūlo (IV skyrius) „integralią ekologiją, kuri turėtų ir žmogiškąją bei socialinę dimensijas”, kurios juk negali būti atskirtos nuo gamtos. Šioje perspektyvoje popiežius Pranciškus siūlo (V skyrius) visose visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo plotmėse pradėti nuoširdų dialogą, kuris skatintų skaidrius sprendimų priėmimo procesus ir primena (VI skyrius), kad projektai gali būti veiksmingi tik tuomet kai juos vykdo suformuota atsakinga sąžinė.

Vandens problema: Popiežius aiškiai tvirtina, kad „stabili prieiga prie geriamo vandens yra esminė, fundamentali ir visuotinė žmogaus teisė. Nuo jos priklauso žmonių gyvybė, dėl to ji yra sąlyga, kad būtų galima naudotis kitomis žmogaus teisėmis”. Atimti iš žmogaus prieigą prie vandens reiškia „paneigti jo teisę į gyvybę, tekančią iš jam priklausančio orumo” (30).

Daugiau apie Popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato Si”, pasirodžiusią 2015 m. birželio 18 d., skaitykite ČIA