Iš tiesos.lt
Tokius žodžius Šiaulių Apygardos teisme ištarė 2010 metais Garliavos įvykiuose dalyvavęs liudytojas, tuomet dar studentas, teisininkas Povilas Rėklaitis.
Bylos svarstymo išvakarėse, pirmajame posėdyje, panašiai situaciją įvardijo ir žurnalistė Rūta Janutienė: „Pedofilijos byla – žurnalistiškai dėkinga istorija. Ją koncentravo teisėsauga neatsakiusi nė į vieną klausimą. Nebuvo išaiškinta tiesa: teisėjo žmogžudystė, kitos mirtys…”
Iki šiol neatsakyta į klausimą: buvo pedofilija ar ne. Jei buvo, kas tie vaikų prievartautojai, jei nebuvo, kas ir dėl kokios priežasties ją „susifantazavo”.
Vietoj prologo: kaip TAI tapo įmanoma?
Kad teisininkas ir žurnalistė teisūs, pritartų ir tie, kas dar išsaugojo sveiką protą, kas skiria tikrovę nuo žurnalistų „imbierinių pasakų”, „maitinamų” neva teisėsaugos tyrimų. Tik joks sveikas protas neatsakys į klausimą, kaip TAI tapo įmanoma? Kaip tapo įmanoma, kad „šluba” teisėsauga ir „kvaili”, bet išgarsėti pasišovę, o kartais ir iki žemės graibymo prisidrąsinę kai kurie žurnalistai „sukurptų” ir penktus metus tebeeskaluotų net kelias „šalutines-išvestines” bylas? O tos bylos jau sužlugdė ne vieną verslą, išardė ne vieną šeimą ir net pasiuntė myriop ne vieną pilietišką žmogų, atėjusį į Klonio akligatvį gelbėti mažos mergaitės.
Šiaulių Apygardos teisme nagrinėjama vadinamoji „sekimo bei organizuotos gaujos suformavimo teisėtai Lietuvos valdžiai nuversti” byla yra „aukščiausias” Lietuvos prokuratūros savikompromitacijos pilotažas.
Kuo ilgiau tęsiasi kone geometrine progresija „besidaugindamos” įvairios Garliavos bylos atmainos, tuo sunkiau atsikratyti klausimų – kas, kam ir dėl kokios priežasties „pritrupino” tiek teismų procesų? Vargu ar patys teisininkai jau besuskaičiuoja, keliose bylose teisiami pilietinę pareigą atlikę – mažą mergaitę ir jos artimuosius taikiai gynę – žmonės. (more…)
